Sutvirtinamųjų diena. Antras dublis.

Nuotrauka iš KVJC archyvo, be to, ne visi savanoriai- 
sutvirtinamųjų dienos, bet didžioji dalis

                Sveiki, gal kas nors ir pamenate, kad praeitais metais panašiu laiku įkėliau tokį straipsnį ,,Sutvirtinamųjų diena“, kurį galite rasti ir čia. Na, atėjo laikas tokią dieną švęsti kitiems, kaip dalyvė jau nebegalėčiau įsikomponuoti. Bet radau kitą išeitį, pasikviečiau drauges ir galėjom vėl dalyvauti, tačiau šįkart kaip savanorės.

                Iš vienos pusės visa programa buvo beveik tokia pati, bet, kai, nors ir į tą patį renginį, važiuoji ne tik praėjus nemažai laiko, bet ir iš kitos perspektyvos, galima tą renginį pamatyti visai kitaip. O taip dar ir įdomiau. Matyti spektaklį yra viena, bet pereiti ir visus užkulisius, pasiruošimą – visai kas kita.

                Mūsų savanorystė prasidėjo nuo savanorių susitikimo, likus 3 savaitėm iki renginio. Čia turėjome progą susipažinti su kitais savanoriais, žaidėme žaidimus ( dalį jų aprašiau čia) ir kartu mums buvo pristatytos, kokios pareigos laukia, kaip viskas turėtų atrodyti, kam pasiruošti ir nusiteikti. Visai gerai, kai su viskuo susipažįsti iš anksčiau, nes praėjus toms trims savaitėms jaučiausi daug tvirčiau, žinojau, kas manęs lauks. Be to, ir dirbti komandoje tada būna nebe taip baisu, nes veidai jau būna matyti, visas veiksmas įsivažiuoja daug greičiau. Labai gerai, kad vyko susitikimas, nes iš pradžių su draugėm nežinojom, kad renginys savanoriams ne vienos, o dviejų dienų. Šiek tiek pasikeitė planai, bet dar turėjome laiko pasiruošti ir nakvynei.

                Pirmąją dieną vyko visas pasiruošimas. Atvažiavom jau vakarėjant ir gavom pasiruošimo darbų, o kadangi norėjom sutvirtinamuosius sutikti jaukioje, papuoštoj aplinkoj, jų tikrai buvo. Aš padėjau papuošti pagrindinę salę: iškabinom girliandas, suformavom mažas puokšteles ant palangių, pakabinom lempučių ties laiptų turėklais, kad sukurtų jaukesnę atmosferą. Taip pat tiek savanoriai, tiek dalyviai renginy turėjo turėti akreditacines korteles, joms irgi reikėjo sukarpyti, suverti virvutes. Žinoma, patikrinta ir visa technika. Maždaug tokie darbai ir buvo visas pagrindas, nieko sunkaus nedarėm, tačiau vis tiek tai nėra vieno žmogaus darbas, nes vien kortelių kiekis didžiulis. Prieš tai dar pasidarėm pikniką su picomis, o nakvojome šalia katedros esančiame Kaišiadorių vyskupijos jaunimo/šeimos centre. Dalis savanorių buvo vietinės, pora žmonių irgi išvažiavo namo, bet bent ,,Molėtai“ liko palaikyti kompanijos. Iš tikrųjų net nebūčiau pagalvojus, kad Molėtai priklauso Kaišiadorių vyskupijai, bet va, dabar jau žinosiu, kad vyskupijos veikia šiek tiek kitaip nei rajonai ar savivaldybės.

                Antrąją dieną vyko jau pati sutvirtinamųjų diena. Susiruošę išvažiavome į Guronis, kur turėjo viskas prasidėti. Aš buvau registracijos punkte ir padėjau padalinti dovanėles, korteles dalyviams. 

Nuotrauka iš KVJC archyvo

Prasidėjus renginiui dar turėjome šiokį tokį apšilimą su žaidimu ,,Simonas sako“ ir tokia kaip užduotimi, kur reikėjo susirasti 3 nepažįstamus porininkus ir užsirašyti jų vardus ant kortelių. Vėliau ėjome 10 km piligrimystės žygį. Žygyje ir prireikė tų porininkų, nes užduotis buvo žygio metu su jais susipažinti artimiau. Pasirodo, kad žygiai ar piligrimystė gali suartinti, smagiau keliauti susiradus draugų, o vyskupas vėliau pasakojo, kad buvo net tokių atvejų, kai žmonės susipažinę būtent panašiu būdu vėliau net yra susituokę. Na, nežinau, ar kas nors sutiko tokią meilę šio žygio metu, bet gal susipažino ir rado  bent draugų. Maršrutas buvo toks pat kaip praeitais metais, tad labai ties juo neišsiplėsiu.

Kitokią poziciją žygyje užėmė draugės, kurios priklausė kelininkų komandai ir turėjo ne tik eiti kartu, bet ir prižiūrėti kolonos tvarką besikalbant racijomis. Na, o man iš esmės niekas nepasikeitė, tiesiog ėjau kartu su visais. Tuomet sekė mišios, o po jų pietūs. Pagrindinis skirtumas iki šios dalies yra tas, jog jaučiausi daug labiau pavargusi. Kartu ėjome visus 10 kilometrų, bet dar reikėjo ir pakontroliuoti srautus dėl tualeto, dalinti maistą ir pan., o vis tiek, kai kalba eina apie nuovargį, viskas susideda į vieną. Rodos, žygio maršrutas toks pat, bet šįkart kažkaip labiau jautėsi, kad ,,pasivaikščiojom“.

Nuo čia pradėjom žygį

Bet kita dienos dalis leido šiek tiek pailsėti ir tiesiog smagiai pasibūti. Klausėmės impulso, kuris buvo labai įdomus. Kas yra impulsas? Tai tarsi paskaita, tačiau ne tokia, sakyčiau, nuobodi. Šįkart kalbėjo kunigas, nepamenu tiksliai jo vardo, bet jis pasirodė labai fainas, mokantis bendrauti su jaunimu, kalbantis jų/mūsų žodžiais. Jis pasakojo apie tai, ką reiškia priimti sutvirtinimą, kuo skiriasi vaikas nuo suaugusio, kad suaugusiam tenka daugiau atsakomybės, ką gali malda. Keisčiausia tai, kad jis vaikystėje sakė buvo banditas ir kai kurie jo paminėti veiksmai tikrai suglumino, rodos, net sunku patikėti. Bet pasirodo, kad net kunigai jaunystėje galėjo būti kitokie nei juos matome dabar. Manau, tokie asmeniniai pasakojimai netgi labiau paveikia. Iš tikrųjų buvo įdomu klausytis, tai nebuvo moralas ar pamokslas, tiesiog pasakojimas, kuris gali paskatinti judėti į priekį, galbūt net pakeisti vieną ar kitą požiūrį. O tai impulse ir svarbu. Kaip mums ir pasakojo – impulsas turėtų išjudinti žmones, kuriems kalbama, pastūmėti judėti pirmyn ar net paskatinti ką nors pakeisti savyje.

Paklausėm kunigo, pasėdėjom, pailsėjom, o tada jau atėjo eilė mano laukiamiausiai veiklai. Šokiams. Atvažiavo ir grojo Norkūnų šeima, o mums beliko tik šokti, o šokome lietuvių liaudies šokius. Ir žinokite buvo linksma. Iš pradžių ne daug žmonių prisijungė ir pirmas šokis buvo kažkoks net vangus, tačiau smagiausia tai, kad vėliau prisijungė vis daugiau, įsivažiavome ir mūsų galiausiai liko tikrai nemažai. Jei atvirai, seniai jau taip smagiai šokau, o kai kurie šokiai buvo man nauji, tad gal net kažko išmokau. Iš tikrųjų tikrai linksma ir gera, kai visi draugiškai šoka ir nelieka kažkokio nesmagumo, baimės šokti poroje ar su visais rate, net jei ne visi pažįstami. Asmeniškai, mėgstu šokti, bet tikrai ne visada susigaudau žingsneliuose, ypač, kai jie man nauji, bet džiaugiuosi tuo, jog niekas niekam nesakė dėl nemokėjimo, nekritikavo, o priešingai – mokė ir leido šokti kartu kaip išeina. Atrodo, kad tai toks paprastas dalykas, kas nors pasakytų, kad ir nuvalkiotas, mažai jaunimo mėgaujasi etnografiniais šokiais, bet, kai pajauti tą bendriją, nes esi rate tarp visų kitų, pasidaro linksma.

Galbūt jau kartojuosi, atleiskit, jei taip, tiesiog noriu apibendrinti, jog, nors žygis buvo ilgas ir atėmė dalį jėgų, diena užsibaigė džiaugsmingai ir prasmingai. Tada supratau, kad vis dėlto man patiko čia savanoriauti. Turbūt mane lengva papirkti, bet tas nuovargis, sakyčiau, atsipirko bent kažkokia dalimi. Nežinau, ar bus trečias dublis. Turbūt dar turime metus laiko pagalvoti. Tačiau nieko negali žinoti, galbūt išties sugrįšim dar kartą, juk praeitais metais net nemaniau, kad teks čia savanoriauti. O galbūt net susitiksim ten su kai kuriais iš jūsų. Savanorystė – varginantis, bet tuo pačiu vežantis dalykas. Manau, kad galiu ir šią sutvirtinamųjų dieną užskaityti. O jūs keliaukite, nebijokite ir atraskite, nes galbūt bus galimybė tą akimirką panašiai išgyventi ir dar kartą, o dar įdomiau, kai viskas vyksta iš kitos perspektyvos. Iki kitų nuotykių!

Rusnė

Kilo klausimų? Turi pastebėjimų? Kažko pritrūko? Kažkas patiko? Susisiekime: Facebook:Rusne KuleviciuteInstagram: rusnekuleviciute