Nuo Zarasų iki Palangos per vieną savaitgalį

 

                Sveiki, nežinau, kaip jums, bet man balandis tapo visiško atsiribojimo nuo visko mėnesiu. Aplinkybės taip susiklostė, kad teko išvažiuoti kelioms savaitėms į Abromiškes, ilgai nemačiau šeimos, draugų, į normalią mokyklą per visą mėnesį ėjau tik porą dienų, bet net ir tai nesustabdė manęs, neatribojo nuo kelionių. Tad ir šiame įraše kalbėsiu tikrai ne apie Abromiškes. Per vieną savaitgalį su savo lietuvių kalbos mokytoja spėjom pabuvoti visiškai skirtinguose Lietuvos kampeliuose. Na, toks kartais būna konkursų privalumas. Tad kurgi buvome ir ką gi veikėme?

Zarasai. Nuo Elektrėnų iki Zarasų apie du šimtus kilometrų, važiuojant jau link Latvijos į Aukštaitiją. Iki šiol nebuvau ten buvusi, tik vieną kartą nedaug trūko, jog pasiektume šalia esančią Stelmužę, bet tąkart teko apsisukti. Į Zarasus gana netikėtai mus pakvietė poezijos konkurso ,,Raktažolė“ organizatoriai, važiavome ten tik su nusiteikimu gerai praleisti laiką ir iš tiesų taip buvo.

P.Širvys

Viskas prasidėjo gana paprastai, ,,Pauliaus Širvio“ progimnazijoje, kuri, beje, labai priminė ir Elektrėnų ,,Ąžuolyno“ progimnaziją pagal išplanavimą, o ten mus pasitiko su sveikinimo kalbomis, pietumis, bet smagiausia, kad po to važiavome į Stelmužę. O juk ten vis dar stovi mūsų seniausias Lietuvoje ąžuolas. Iš visų pusių paremtas, prilaikomas, bet vis dar gyvas. Na, nemanau, kad manęs nereiktų prilaikyti, jei man būtų apie pusantro tūkstančio metų... Tikrai buvo svarbu pamatyti. O pagrindinė renginio dalis vyko šalia ant kalnelio stovinčioje medinėje bažnytėlėje, kuri sužavėjo savo, sakyčiau, paprastumu. Nors renginio muzikinis akcentas visai nepaprastas, nes bažnytėlėje grojo su mandolinomis, tokiais senesniais instrumentais, panašiais į gitaras.

Tik ir norėjosi šokti. Bet ne šokome, o ėjome skaityti eilėraščių. O jų galėjom išgirsti visokiausių – nuo paprastų ir linksmų iki sudėtingų, perpintų metaforomis. Vėliau grįžome į progimnaziją, kur vyko apdovanojimai, buvo įteikta mažoji Pauliaus Širvio premija, tačiau didžiausia įspūdį man paliko šios mokyklos mokinių kūrybos dainos Pauliaus Širvio žodžiais. Gaila, kad niekur neradau šių dainų išleistų, nes dainos, mokinių balsai tikrai stiprūs ir paveikiantys. Visai kas kita, kai klausai dainuojamosios poezijos, ne tik skaitai iš knygutės. Pas mus mokykloje, kiek žinau, tokių dainų niekas nekuria, tad įspūdis liko. Po pačius Zarasus pasivaikščioti turbūt būtų reikėję dar vienos dienos, bet užtat turėsime pretekstą grįžti.

Stelmužės ąžuolas

Palanga. Iš karto sekantį rytą patraukėme visai į kitą Lietuvos pusę, link pajūrio, į Palangą. Ten vyko, jau man ypatingesnis Jaunųjų Filologų konkursas. Apie patį konkursą galbūt pasakosiu mažiau, nes esu įkėlusi įrašą iš praeitų metų (jį rasite paspaudę čia), o pasikeitė tikrai nedaug, tik aptarimas mūsų, prozos, sekcijoje vyko su visais trimis rašytojais: D. Opolskaite, A.Šlepiku ir L.S. Černiauskaite. 

Su L.S.Černiauskaite ir R.Tamošaičiu bei
savo mokytoja

 Pirmiausiai, mano dėmesį atkreipė Palangos Senosios gimnazijos dydis ir modernumas. Čia galima rasti net dvi sales renginiams, viena iš jų primena tikrą teatrų ar kultūros centrų salę, kurios scena už mūsų mokyklos turbūt dvigubai didesnė. Be to, čia ir veiklos, rodos, vedamos įdomios, nes šventę atidarė mokiniai muzikuodami su didžiuliais, braziliškais būgnais. Juokiamės, kad tokiuose ir cepelinus virti galima, bet skambesys ir ritmas – na, reikėtų tai išgirsti ir pajausti gyvai... Antras dalykas, jog patekome į Jurginių savaitgalį. Prisipažinsiu, kad nežinojau nei kas tos Jurginės, nei kad jos apskritai ŠITAIP švenčiamos Palangoje. Programa buvo paruošta visai dienai, negalėjome sudalyvauti visur, buvom užsiėmę darbais konkurse, tačiau vakaras buvo be galo linksmas. Man paaiškino, kad Jurginės švenčiamos, nes toks karžygys Jurgis nukovojo didžiulį drakoną ir surado raktą, kuriuo atrakino žemę, ir viskas sužydėjo. Tai tikra pavasario šventė. Būtent dėl šios legendos prie Palangos tilto vakare buvo sudegintas drakonas, skambant muzikai ir šuoliuojant su žirgais.

Pasijaučiau beveik kaip per antras Jonines. Liepsnos, raiteliai, jūra ir žvaigždės virš galvos – pavasario švęsti geriau ir negalima. O vėliau dar ir viešbučio, kuriame mus apgyvendino, restorane naktišokiai vyko. Žinoma, ne paprasta diskoteka – šokiai etnografiniai, tačiau šitiek jau seniai buvau šokusi... Manau, tai svarbu, nes tai pramoga, šventė, už kurios slypi gilesnė mintis, mūsų tautiškumo atmintis, tai, ką daugelis jau seniai pamiršęs. Ir aš pati nebūčiau žinojusi, kad tokia šventė egzistuoja... Bet Palanga pasistengė, kad ilgai to neužmirščiau.

Su mokytojomis ir vairuotoju ant Palangos tilto ;)

Na, kitą rytą buvo belikę tik apdovanojimai, mano prozą įvertino trečia vieta respublikoje, galbūt jau būtų pats laikas ir su jumis ta proga kuo nors pasidalinti... Bet dar tik paerzinsiu, kad egzistuoja istorijos, kurios dar realios šviesos nelabai matė. Bet gal kada nors. Dabar tik galiu pasidžiaugti, jog turėjau galimybę sugrįžti į Palangą praėjus pakankamai mažai laiko nuo paskutinio apsilankymo. Be to, sutikau senų pažįstamų ir susiradau naujų. Bet šiame straipsnyje norisi akcentuoti jūrą ir Jurgines, kas buvo tikrai atradimas.

Jūra buvo be galo rami...

                Taigi, per vieną savaitgalį, manau, nukeliavome nemažai kilometrų – Zarasai ir Palanga visai priešingose Lietuvos pusėse, tačiau buvo ir tokių, kurie netingėjo ir į pačius Zarasus važiuoti iš Palangos bei atvirkščiai. Mums dar pasisekė, kad gyvename pakankamai per viduriuką. Sakyčiau, toks tautinis ir lyrinis savaitgalis. O jums rekomenduočiau bent prie Stelmužės ąžuolo nuvažiuoti, kol dar mūsų senukas stovi... O dabar iki kitų atradimų!

Rusnė

Kilo klausimų? Turi pastebėjimų? Kažko pritrūko? Kažkas patiko? Susisiekime: 

Facebook:Rusne KuleviciuteInstagram: rusnekuleviciute