,,Varom į Ignaliną!"

 

                Sveiki, vasara jau tikrai įsibėgėjo, džiugina karšti orai, o su veiklomis taip pat nesnaudžiu. Porą savaičių savanoriavau ,,Svajonių stovykloje“, iš kurios eilinį kartą išvažiavau beveik su ašaromis akyse. (Apie ją jau esu rašiusi, o straipsniuką visada galite rasti ,,Keliaujančios istorijos" puslapy) . Bet net nespėjusi grįžti namo iš ten, šeimyna mane įsisodino į mašiną ir nuvažiavome savais keliais, šįkart į Ignaliną. Kelionė šiek tiek exprontu, tačiau laiką praleidome labai linksmai ir tikrai yra, ką papasakoti.

                Ignalinos atominė elektrinė. Vienintelis man žinomas žodžių junginys, kuris būtų susijęs su šiuo miestu. Na, taip buvo iki šios kelionės. Iš tikrųjų, neprisimenu, kad būčiau lankiusi Ignaliną, o ir ją pačią įsivaizdavau, kaip daug didesnį miestą. Pasirodo, čia gyventojų dvigubai mažiau nei Elektrėnuose, tad šiuo atveju Elektrėnai – visai nemažas miestelis. Tas labai pasijautė, kol vaikščiojome aplinkui, nes žmonių gatvėse itin mažai, be galo ramu, tylu, vietomis rodėsi, kad miestelis tiesiog išmiręs.

Važiavome būtent į Ignaliną, nes vyko miesto šventė, susiviliojome koncertų programa, tačiau atvažiavę gana anksti turėjome dar daug laisvo laiko. Kavinių sunkiai suradome, tačiau viešbutis – restoranas ,,Žuvėdra“ nepaliko alkanų, tad galiu parekomenduoti. O visai šalia yra ežeras, prie kurio ir ėjome pasivaikščioti. Laukdama maisto mąsčiau, kas gi yra ta Ignalina. Man vien pavadinimas pasirodė šiek tiek juokingas, galbūt todėl, nes jo dar nebuvo aplankytų miestelių sąraše. Bet vos nusileidus prie pakrantės aptikome ir medinę skulptūrą su Ignalinos legenda. Tarsi kas nors liepė atsimerkti, neklausinėjus kas ir kodėl, viskas buvo paaiškinta panosėj. Pasirodo, jog tai dar viena nelaiminga meilės istorija tarp Igno ir Linos, kurioje buvo įsivėlęs ir Perkūnas, šiek tiek primindamas istoriją apie ,,Jūratę ir Kastytį“, o Ignalinos ežeras – Linos ašaros. Visai logiškai sujungus šiuos vardus, gaunasi miestelio pavadinimas.

Per ežerą perėjome tiltu, būdami aptaškyti fontano, iki saloje padaryto parkelio. Perėjus dar viena tiltelį, galėjome užlipti ant kalno. Na, nepasakyčiau, kad nuo jo atsivėrę nuostabi panorama, galbūt nepriėjome krašto, nuo kurio ji matytųsi, tačiau pasivaikščioti visai smagu, o augančios pušelės ir netoliese esantis vanduo priminė buvimą prie jūros. Nors pasiekti kitą krantą nebūtina einant tiltu, prie kavinės padarytos laipynės ir ežerą galima tiesiog perskristi.  

Taip pat aplankėme ir Ignalinos krašto muziejų. Mažutį, bet gražų ir jaukų. Muziejus susideda iš dviejų aukštų įvairių eksponatų apie senovę, senovinius įrankius bei buitį. Antrajame aukšte be muzikos instrumentų apžiūrėjome ir paveikslų parodą. Labai patiko ekspozicija, vaizduojanti viso miestelio gyvenimą skirtingais metų laikais. Tokie smulkūs smulkūs žmogeliukai kai kur net judėjo, neįsivaizduoju, kiek kruopštumo tam reikėjo. Muziejaus išskirtinumas tas, jog čia kartais vyksta ir vestuvės. Galėjome užeiti į išpuoštą salę su vitražais, kurioje vyksta susirašymai, o ant sienų kabėjo nuotraukos iš jau vykusių vestuvių nuo pat tūkstantis devyni šimtai... iki bent jau 2016 – tų tai tikrai. Tėtis pastebėjo, jog anksčiau jaunavedžiai atrodė daug vyresni, palyginus su dabartinėmis nuotraukomis, o man apskritai pasirodė įdomu tokia užfiksuota ir į vieną vietą sudėta ,,teminė praeitis“. Beje, muziejus įdomus ir jį lankant su vaikais, nes yra įvairių žaidimų ekrane ir gyvai, o bent jau šventės dieną buvo padaryta veiklų ir lauke.

vestuvių salė

Žinoma, miesto šventės dažniausiai neapsieina ir be mugių. Su šeima pastebėjome, kad čia vykęs turgelis iš tiesų sukėlė tokią šventišką atmosferą, nežinau, kaip apibūdinti, bet mugė jautėsi kaip MUGĖ. Jei greičiau eisi, net nespėsi dairytis, kiek įvairių prekybininkų susirinko. O rasti irgi buvo galima visko: ir rūbų, ir veganiškų bandelių, ir gėrimų, ir keramikos, ir užsienietiškų, lietuviškų saldumynų, ir daug ko kito.  Tėtis ramiai nepraėjo pro sūrius, mama – pro įvairių skonių medų, iš tiesų, nemanau, kad einant pro tokią mugę įmanoma atsispirti ir visiškai nieko nenusipirkti. Be to, pardavėjai irgi susirinkę iš pačių įvairiausių Lietuvos kraštų.

Na, ir kaip be linksmosios vakaro programos. Visas koncertas prasidėjo gana vėlai, bet bent jau koncertavo ne viena ir ne dvi grupės. Šventinę programą atidarė roko grupė ,,Pelenai“. Aš apie tokią nelabai buvau girdėjusi, nors tėvai ją žinojo puikiai bei, pasirodo, esu maža girdėjusi jų lopšinę, tik nepamenu. Nors dainavo ne tik savo kurtas dainas, bet ir šiandien populiarias užsienyje. Tikriausiai laukiamiausia buvo atlikėja Gjan su grupe. Pirmą kartą girdėjau ją gyvai, bet norėjosi šokti, o dainų žodžius žinojom beveik visus, na, juk ir per radiją, manau, ne kartą tekę girdėti jos dainų. Gaila, jog praleidom ,,Antikvarinius Kašpirovskio dantis“ bei kitus atlikėjus, tačiau neabejoju, jog jie užkūrė tikrą pirtelę Ignalinoje.

Taigi, pirmą kartą iš tiesų aplankiau Ignaliną, nežinau, ar būtų tiek daug buvę, ką veikti, jei ne miesto šventė, tačiau tikrai nenusivyliau čia atvažiavusi. Šiek tiek dar jaučiausi išskridusi po tų dviejų savaičių visiškai kitokio gyvenimo, tačiau šiame miestelyje tikrai galima rasti tylos, ramybės, poilsio. Manau, kad ir iš didmiesčio pabėgus miestelis atsivertų ramybės spalvomis, pasivaikščioti po jį tikrai visai smagu. Tikrai suveikė reklaminis šventės šūkis ,,Varom į Ignaliną“. Nuvarykit ir jūs, o aš atsisveikinu iki kitų atradimų.

Rusnė

Kilo klausimų? Turi pastebėjimų? Kažko pritrūko? Kažkas patiko? Susisiekime: 

Facebook:Rusne KuleviciuteInstagram: rusnekuleviciute