Sutvirtinamųjų diena

                Sveiki, šią savaitę mano ,,Instagrame“ galėjote pamatyti kelias nuotraukas su šventine nuotaika pilna aplinka. Ir tiems kas matėte, ir tiems kas ne, noriu papasakoti ką gi veikiau praeitą šeštadienį (05-14). Šiais metais, birželio mėn., turėčiau priimti sutvirtinimo sakramentą. Ta proga visus

Su Auguste prie registracijos
(Nuotr. iš kvjc archyvo)

iš Kaišiadorių vyskupijos parapijų, kurie šiemet turi priimti sutvirtinimą, sukvietė į sutvirtinamųjų šventę. Iš pirmo žvilgsnio kai kam tai gali skambėti nuobodžiai, bet iš tikrųjų buvo priešingai. Net nesitikėjau, kad tokios šventės gali taip įtraukti į veiklas ir priversti šypsotis, juoktis ir ploti. Taigi, iš pradžių važiavome į Guronių kaimą. Prisipažinsiu, nors gyvenu vos maždaug penkiolika - dvidešimt minučių kelio nuo ten, niekada nebuvau girdėjusi apie šį kaimelį, tad buvo proga ir išsamiau susipažinti su apylinkėmis. Viskas startavo registracijos vietoje, prie kardinolo V. Sladkevičiaus tėviškėje esančios koplyčios. Kiekvienas gavome po kortelę, užsirašėme vardus ir oficialiai tapome renginio dalyviais. Su oru ir vėl nelabai pasisekė. Nors jau gegužės vidurys išpuolė lietinga ir vėjuota diena. Laukiant kitų parapijų dalyvių buvo tikrai šalta, bet sugebėjome išlaikyti gerą nuotaiką grupelėje prisimindamos šių metų ,,Eurovizijos“ dainas. Po mankštos ir kelių prisistatymų bei maldos pradėjome piligriminę kelionę. Per piligrimines keliones tikintieji keliauja pėsčiomis iki maršrute numatytų, religinę reikšmę turinčių, objektų. Viena žymiausia yra piligriminė kelionė į Santiago de Compostelą

Šv. Jokūbo kelio ženklas.
Jis mus lydėjo 2020 m.
piligriminėj kelionėj

, miestą Ispanijoje šv. Jokūbo keliu. Pėsčiomis tai yra labai toli, apie 800 kilometrų savomis kojomis, tad

iš anksčiau eitų 15km

 ir keliaujama ne vieną mėnesį. Nakvojama dažniausiai irgi pas įvairias, toje
vietoje gyvenančias šeimas. Na, mes tikrai tiek daug nėjome, visas maršrutas sudarė apie 10 km. Esu su drauge ėjusi ir 15 km piligriminę kelionę, tad šįkart eiti nebuvo sunku. Be to tąkart ėjome karštą dieną, o dabar pilki debesys, uždengę saulę, maloniai vėsino. Beje tie 15 km irgi buvo iš šv. Jokūbo kelio. Ėjome per Elektrėnų apylinkes, Semeliškes, o kelias buvo sužymėtas specialu ženklu. Geltoni spinduliai, sudarantys kriauklės formą, mėlyname fone yra būtent šv. Jokūbo kelio skiriamasis ženklas. O dabar iš Guronių kaimo keliavome į Kaišiadoris. Kelio pasitaikė visokio: žvyrkelio, purvo, smėlėto keliuko po medžių alėja, pievos takelio, ėjome ir palei geležinkelį (žinoma, ne bėgiais, o apačioje esančiu keliuku, nes geležinkelis didelis ir naudojamas. Tuo tarpu pravažiavo bent du

šalia geležinkelio

traukiniai). Asfaltas sudarė mažiausią kelio dalelę. Mergina, viena iš organizatorių, atkarpomis pagrodavo gitara ir pagiedodavo, tai suteikė žygiui jaukumo. Pusiaukelėje pasistiprinome javainiais, pasipildėm gertuves vandeniu, pailsėjome ir kitą pusę įveikėme gana greitai. Turėjome pakankamai

laimingos ir per lietų

laiko ir pašnekėti, ir padainuoti, ir pasigrožėti gamta tarpusavyje. Retkarčiais pradėdavo lynoti, vienu metu jau buvo pradėję visai įsilyti, bet kaip sakoma – nėra blogo oro tik bloga apranga ir niekam tikusi nuotaika. Piligriminė kelionė baigėsi ties Kaišiadorių katedra, ten mus pasitiko vyskupas ir palaimino. Po to vyko mišios. Pirmą kartą tikriausiai per mišias buvo taip įdomu. Katalikų tikėjime mišių metu laikomasi rimties, yra skaitomi pamokslai, o tai tikrai kai kam gali būti per niūru ir neįdomu. O šįkart viskas vyko kitaip. Vienas kunigas paaiškino mintis taip kaip jaunimas

Kunigas Adomas per pamokslą
ir ,,Coca Colos" palyginimas
(Nuotr. iš kvjc archyvo)

įpratęs – per ,,Coca Colos“ skardines. Be to jo buvo įdomu klausytis vien dėl lenkišku akcentu tartų žodžių. Bet koks akcentas žavingai girdisi kitaip ir mes automatiškai atkreipiame dėmesį. Taip pat gale mišių teko išgirsti ir tikrą, jautrią istoriją įvykusią visai neseniai. Ją papasakojo jaunuolis nedaug vyresnis už mane apie pabėgimą iš Baltarusijos. Išbraukimas iš universiteto ir 15 parų atsėdėtų kalėjime vien už plakato ,,stop karui“ nufotografavimą. Galėjo grėsti ir dar 6 papildomi metai. Perpasakoju tai, nes tokie dalykai nevyksta kažkur kitame žemyne. Tai vyksta visai netoli Lietuvos ir ten skleidžiama didelė propaganda apie įvykius tiek Ukrainoje, tiek Lietuvoje, tiek, manau, ir kitose Europos šalyse. Po mišių laukė smagesnė programos dalis. Po skanių pietų turėjome paskaitą su žinomu televizijos veidu ir šefu Gian Luca Demarco.  Man patiko kaip komiškai jis perteikė svarbias mintis. Taip net labiau įsimena detalės ir dalykai, apie kuriuos pasakoja. O nuo lenkiško akcento perėjome prie itališko. Besidalindamas savo paties gyvenimo patirtimi jis kalbėjo apie Dievo valią ir meilę. Man patiko jo mintis, jog meilė ir įsimylėjimas

Su Gian Luca Demarco

yra du skirtingi dalykai. Ir, pavyzdžiui, susituokti būnant įsimylėjus nėra pats geriausias sprendimas. Jis tai perteikė taip: kai įsimylime žmoguje matome tik geriausius jo bruožus, nematome jokių defektų, tačiau meilė atsiranda būtent tada, kai mes tas netobulas smulkmenas pastebime arba po kažkokio didesnio barnio, lūžio santykiuose. Nes tik tuomet mes pastebime tą tikrąjį žmogų su visais jo privalumais ir trūkumais. Beje ir paaugliška meilė yra tikra ir stipri, tik ji nėra pilna tos gyvenimo patirties ir brandesnio mąstymo. Na, o apie Dievo valią, tai išvada, manau, būtų, jog kartais reikia tiesiog leisti, kad vienaip ar kitaip įvyktų. Bet nebijoti išbandyti kažko ir ieškoti kuo mums lemta būti. Šios dvi temos šiaip yra rimtos, bet per paskaitą tikrai buvo pilna vietų, kuriose nuoširdžiai visi juokėsi. Manau, buvo viskas suderinta: šventės temos atitikimas ir bendravimas su jaunimu. Per mišias ir impulsą prisisėdėjome, tad šventinė vakaro programa leido ir

Šokiai pokiai :)
(Nuotr. iš kvjc archyvo)

 pajudėti. Prisiminėme tautinius šokius. Juos mums priminė ir pasirūpino gyva muzika Vita Norkūnienė. Tokius šokius teko šokti tik pradinėje mokykloje, o ir nuomonė apie juos tuo metu buvo kiek kitokia. Iš pradžių jie man atrodė labai neįdomūs ir laukiau kada gi nebereikės jais užsiimti. O dabar kaip tik smagu. Ir turbūt norėčiau ir daugiau pašokti nei tiek kiek šiuo metu šokių yra mano aplinkoje. Tai ne tik leidžia pajausti tą tautiškumą, tą

Taip ,,renkami grybukai"
(Nuotr. iš kvjc archyvo)

 artumą lietuvių protėviams, bet tiesiog jaučiuosi gyvesnė. Šiais laikais mažai kas bešoka porose ar ratukuose be jokios progos ar ne pagal trankią klubų muziką. Todėl tie tautiniai šokiai ir atrodo ypatingesni, arčiau tikrų žmonių. Beje per šokius puiki proga susipažinti, tik tos drąsos kartais pritrūksta pradėti pokalbį ar pakviesti šokiui. Manau, reiktų atgaivinti tokius šokius, kai susirenka miestelio ar kaimelio žmonės, ar šiaip kokia grupelė ir tiesiog pasidaro sau smagesnį vakarą šokdami tautinius šokius. Po šokių išdalino tekstus bendram dainavimui liaudies dainų. Vat dainavimui pritariau mažiau, nes lietuvių dainos yra liūdnos, o po linksmų šokių niūriai dainuoti nesinori. Žinoma, tuo metu vyko partizaniniai mūšiai, trėmimai į Sibirą, todėl tos dainos ir nėra linksmos, mes dainuodami vėlgi prisimename savo protėvius ir senovę, bet man buvo vis teik per daug liūdna. Nors gražiai skamba, kai dainuoja didelė grupė žmonių. Maždaug tuo viskas ir pasibaigė. Išsiskirstėme į autobusus ir išvažiavome po miestus ir miestelius.

               Tikrai buvo visiškai kitokia patirtis ir net nežinau ar dar kada teks dalyvauti tokio tipo šventėje kaip ši. Per dieną nuveikėme daug ir ėjom, ir klausėm, ir juokėmės, ir šokom, ir dainavom.... Tikrai diena praėjo taip, ko tikrai lengvai nepamirši. Ar jums yra tekę dalyvauti panašiame renginyje? Ką

manote apie lietuvių liaudies šokius? O gal kyla pamąstymų apie meilę? Lauksiu visų visokiausių minčių pasidalinimų komentaruose arba susisiekime asmeniškai. Šįkart atradau, jog ir šventės jaunimui susijusios su religija gali būti be galo linksmos. Manau, už tai turėčiau padėkoti ir mūsų katechetei Ernestai ir už jos kantrybę su mumis.  Tikiuosi, jog tų švenčių įvairovėje ir jūs atrasite kažką naujo, kas galbūt nėra dabar ,,madinga“ ar populiaru, nes ir kitokie renginiai gali būti šventės.

 Rusnė

Kilo klausimų? Turi pastebėjimų? Kažko pritrūko? Kažkas patiko? Susisiekime: 

Facebook: Rusne KuleviciuteInstagram:rusnekuleviciute