Pajūrio miestai ir miesteliai

 

        Sveiki, sveiki. Žinot, ką reikia daryti, kai beveik praeina egzaminų dienos, o visi susigalvoti projektai baigėsi? Arba gauni papildomą laisvą dieną? Išvažiuoti. Ir kuo toliau, net Lietuvos ribose. Na, bent jau mes su šeima taip vėl padarėm. Šįkart patraukėm link pajūrio, o trims dienoms prisigalvojom veiklų, kaip už visą savaitę.

Švencelė. Šį miestelio pavadinimą girdėjau pirmą kartą, bet būtent čia ir nuomojomės jaukų namelį netoli Kuršių marių. Vienintelis minusas, kad tik atvykus ilgai laukėme, kol įsijungs šildymas, o paskutinę dieną prikaito tiek, jog net tvanku. Beje, pirmieji apartamentai, kurių antrame aukšte viename kampe vietoj grindų pakabintas tinklas. Pakabėti tarp aukštų neišbandėme dėl sesių, bet visai smagi idėja.

Švencelėje ateityje daugeliui gali tekti apsistoti, ypač mėgstantiems plaukioti laiveliais ar kaituoti, nes visose kampeliuose jau stovi arba intensyviai statomi įvairūs kotedžai. Be to, kuriamos salelės, tai yra, namai statomi taip, jog turėtų laisvą priėjimą prie šalia padarytų vandens kanalų, o laivelis priparkuotas plūduriuotų tiesiai prie durų. Gal tai ir nėra visiškai nauja, tačiau pasirodė gana įdomu. Daugiau traukos objektų pačioje Švencelėje nelabai radome, tačiau šalia esančioje Drevernoje yra mini vandens parkas bei apžvalgos bokštas.

O dar šiek tiek pavažiavus galima patekti į Priekulę, jau šiek tiek didesnį miestelį. Manau, daugelis literatūros mokytojų ar lietuvių rašytojų bei knygų mėgėjų Priekulę žino dėl Ievos Simonaitytės muziejaus. Iš čia kilusi rašytoja nuo Priekulės neatsisieja, o kartais įdomu nuvažiuoti prie vietos, apie kurią pasakojo mokytoja, nes vienas iš Simonaitytės kūrinių – privalomų programoje. Nors šįkart Priekulę tik pravažiavome.

Ventės ragas ir Kintai. Tame krašte nemažai mažų miestelių, kurie patogiai išsidėstę šalia vienas kito, tad jei pritrūksta įdomybių viename – nesunku nuvažiuoti iki kito. Ventės ragas jau žinomesnis lankytinas objektas, nors ten nei karto nebuvau buvusi, tik girdėjusi apie tokį. Ten įsikūrusi paukščių žiedavimo stotis ir, žinoma, mažas muziejus apie pačius paukščius.

Visą savo gyvenimą įsivaizdavau, kad į balandžius panašūs paukščiai, kurie kartais skraido ir prie mano namų, yra paprasti karveliai, na, teko susipažinti, kad tai Keršuliai. Rodos, būsiu apsipažinusi, kur yra naras, kur laukys, tad šiek tiek apsišviečiau ir apie paukščius. Smagu, kai ketverių metukų sesė iškart pamačiusi atpažino, pavyzdžiui, pempę, tiek dar ir aš žinau, bet žiniomis tikriausiai greitai aplenks :Dd.

Apžiūrėjus paukščių žiedavimo gaudykles galima dar užlipti į švyturį, kur marios driekiasi bent į tris puses, bei pasivaikščioti per molą. Važiuojant į Ventės ragą automatiškai neaplenkėme Kintų, o čia jau mane aplankė ,,Vasaros akademijos“ nostalgija (apie ypatingą savaitę Kintuose straipsnį rasite čia).

Žinoma, sustojome ir prie ,,Kintų smagurinės“, o ir pačius Kintus buvo gera vėl pamatyti, beveik visos vietos jau pažįstamos... Be to, visai netoli yra ir ilgiausias pakabinamas tiltas Lietuvoje. 

Klaipėda. Na, šis miestas jau tikrai visiems girdėtas ir jame galima rasti daug daugiau nei prieš tai minėtose miesteliuose. Tradicija – persikelti keltu ir aplankyti Jūrų muziejų. Iš tiesų, atsinaujinusiame dar nebuvau buvusi, ankstesnius kartus jau užmiršusi, tad į muziejų ėjau beveik kaip į naują ir nematytą. Prieš muziejų dar užsukome į delfinariumą.

Delfinus ir jūrų liūtus pamatyti visada smagu, o, kol laukėm pasirodymo, sudalyvavom ir masinėje viktorinoje. Eidami atgal tarpusavy šnekėjom, kad, jei anksčiau jūrų muziejus galėjo būti tik papildoma veikla, kurio lankymas neužima daug laiko, tai dabar norint viską apžiūrėti ir išbandyti gali prireikti ir pusė dienos. Padaryta labai daug edukacinių eksponatų, kur galima liesti, klausyti, pažiūrėti per visokius lęšius iš skirtingų kampų.

Kaip sakant, pasitelkiama kuo daugiau pojūčių. Galbūt šiek tiek pritrūko akvariume gyvų žuvyčių, kitų jūros gyventojų, rodos, anksčiau jų būdavo daugiau, bet negaliu skųstis, kad nieko nepamačiau. Smagu, jog ir erdvės išdėstytos įvairiais, į tą patį didelį baseiną su didžiulėmis žuvimis galėjome pažiūrėti ir iš šono, ir iš viršaus, ir palįsti netgi po juo.

Įdomus jausmas, kai tau virš galvos ,,praskrenda“ žuvis. :Dd Žinoma, daug dėmesio skirta ir gamtos taršai, manau, kad svarbu apie tai priminti, parodyti visas šio vandens pasaulio puses. Be jūros gyventojų, aplink pagrindinį muziejų ir akvariumą, padaryti atskiri kambariukai apie jūreivystės istoriją. Vieni kambariukai didesni, kiti mažesni, bet visose radom bent porą įdomių dalykų.

                Įdomiausia tai, jog tiek kartų pravažiavus Klaipėdą, nepamenu, kad būčiau vaikščiojusi po ją pačią. Būtų buvus nuodėmė ją ir dabar aplenkti. Žinoma, didelis traukos objektas – pakrantė, pasivaikščiojimai apžiūrint laivus, susipažinimai su Klaipėdos vaiduokliu, išlendančiu iš vandens.

Visai neplanuotai užsukom į tikrą karinį laivą ,,Sūduvis", kuriame apžiūrėjome visas kajutes, kaip gyvena kareiviai, vairavimo patalpą ir tą, iš kurios paleidžiamos visokie sprogmenys. Pagalvojom, kad kareivukai turėtų būti pakankamai maži, nes, nors laivas didelis, koridoriai siauri, o lubos žemos.

                Negalima nepaminėti ir Klaipėdos senamiesčio. Iš tiesų, senamiesčiams ir taip turiu silpnybę, tad patekus dar ir į teatro aikštę, jaučiausi gana nuginkluota. Kalbant apie ,,ginklus“, matėme ir balkoną, iš kurio per antrąjį pasaulinį karą šnekėjo nacių vadas. Sakyčiau, susiplakė ir istorija, daug kur galima pamatyti ir Mamelio pavadinimą, ir romantiškas jausmas vaikštant akmenimis grįstomis gatvėmis, žvelgiant į senuosius pastatus. Turbūt tuo senamiesčiai ir gražūs. Apskritai, Klaipėda mane pakankamai sužavėjo, nors turbūt matėme tik centrą.

Palanga. Net ir išvažiavimo dieną, negalim tiesiog ramiai išvažiuoti, tad aplankėme dar ir Palangą. Apie Basanavičiaus gatvę ir Palangos tiltą turbūt net pasakoti nereikia, nors verta paminėti, kad dabar ant tilto pradžios kabo lentelės iš ,,Haiku Palangai“ konkurso, o ten galima rasti gražių minčių.

Užsukome ir į Birutės parką. Iš pradžių Gintaro muziejų ketinome palikti kitam kartui, bet sesės pareiškimas ,,kaip aš nematysiu muziejaus“ nepaliko kito pasirinkimo. Esu jame prieš kelis metus buvusi su klase, bet dabar pamačiau visai kitomis akimis, labiau atkreipiau dėmesį, kas ten eksponuojama. Niekada nesusimąsčiau, ko žmonės prigalvoja padaryti iš gintaro. Vėriniai ir paveikslai – gražu, bet ar matėt iš gintarų padarytą tualetą?

Bent man tokį parodoje išvysti teko pirmą kartą. Ši paroda, kiek žinau, greitai baigsis ir liks tik dažniau matomi gintaro dirbiniai, tad dar galite suspėti nuvažiuoti. Žinoma, visai kitaip einasi per muziejų, kai žiūri ne tik į eksponatus, bet net sienos įdomios, juk muziejus įrengtas rūmuose.

                Taigi, per savaitgalį aplankėme, manau, tikrai daug, o mažiau lankomi miesteliai stengėsi įdomumu per daug neatsilikti ir nuo didžiųjų miestų. Šįkart prie jūros lankėmės iš labiau žemyninės dalies, labiau gal prie Kuršių marių, bet pajūry ir be vandens telkinių galima daug ką atrasti. O kai kelionės tokios gana intensyvios, atrodo, kad ir atostogų laikas prailgėjo. Neseniai sužinojau, kad galbūt turėsiu galimybę neužilgo ir vėl apsilankyti pajūry, tad tikiuosi tikrai neužsisėdėti vienoje vietoje. Tikiuosi ir Jūs atrasit, kur įdomiau pakeliauti. O dabar iki kitų straipsnių!

Rusnė

P.s Jau bijau žadėti, kad kitas įrašas bus greitai, bet, jei tik turit įvairių kelionių idėjų ar užsiimate įdomia veikla, apie kurią norėtumėt papasakoti - parašykit! Orai šiltėja, tai ir kelionių bei naujų atradimų tik daugėja 😉

Kilo klausimų? Turi pastebėjimų? Kažko pritrūko? Kažkas patiko? Susisiekime: 

Facebook:Rusne KuleviciuteInstagram: rusnekuleviciute