Kuriančių svajonė - ,,Vasaros akademija"
 |
| R. Šileikos nuotrauka |
Stovykla, kaip ir minėjau, vyko Kintuose, mažame, mielame miestelyje prie Kuršių marių, tad sužavėjo jau vien aplinka. Iš tikrųjų daugiausiai vaikščiojome aplink tik pirmąjį vakarą, bet per visą laiką spėjome pabūvoti prie marių, tvenkinio, kurio pavadinimo, deja, nežinau, didžiosios tujos ir dar vietinėje smagurinėje paragavome skaniausių bandelių.
Nors daug laiko naršyti Kintus neturėjome, nes buvo sudaryta gana aktyvi ir užimta programa. Ne veltui stovyklos pavadinime yra žodis ,,akademija", nes vaikščiojome į lektorių paskaitas, kurių per dieną būdavo maždaug keturios. Tačiau šios paskaitos išsiskyrė tuo, jog jas vedė labai skirtingi, bet faini lektoriai ir dauguma paskaitų buvo išties labai įdomios bei smagios. Ir, žinoma, jos visos vienaip ar kitaip buvo susijusios su menu. Iš viso tas dienas turėjome net 11 lektorių: poetą/ rašytoją Ričardą Šileiką, poetą Vladą Braziūną, rašytoją Gintarę Adomaitytę, rašytoją Birutę Jonuškaitę, vertėję Ireną Aleksaitę, literatūrologę Rūtą Lazauskaitę, dailininką Martyną Pakarską, poetą Artūrą Valionį, kino žinovę Sonatą Žalneravičiūtę, poetę/ dailininkę Daivą Molytę Lukauskienę ir aktorių Eimantą Pakalką. Jei plačiai kalbėčiau apie kiekvieną paskaitą, ilgai užtrukčiau, bet pasistengsiu apibėgti visus įspūdžius, kurių tikrai daug.
Iš tikro stovykla vyko visas septynias dienas, bet aš turėjau išvažiuoti anksčiau, penktadienį, tad paskaitų šiek tiek praleidau, bet džiaugiuosi tuo, jog spėjau pabūvoti bent po kartą pas visus lektorius.
 |
| Nuotrauka iš Lietuvos rašytojų sąjungos archyvo |
Pas vertėją Ireną Aleksaitę buvau tik vienoje paskaitoje, tačiau nemažai sužinojau apie vertėjavimą ir tik dar labiau sustiprėjo nuomonė, koks svarbus, bet kartu ir sunkus darbas tai yra. Sudėtingiausiu išskirčiau sinchroninį vertimą, kai, pavyzdžiui, svarbiose konferencijose yra verčiama tiesiogiai, o galimybės paieškoti vertimo nėra, niekas nelaukia ir nestabdo kalbos, iškart reikia švariai ir taisyklingai išversti. Be vertėjų būtų sunku mums patiems, nes daugybė populiarių kūrinių yra išleidžiama ne gimtąja kalba, bet, pasirodo, dažnai vertėjų darbas lieka neįvertintas, o vardas net nepaminėtas.
Apie tai šiek tiek kalbėjo ir redakcijoje dirbusi Rūta Lazauskaitė, nors daugiau akcentavo redaktorius ir korektorius. O tai, kad tokie žmonės yra įvertinami mažiau, liūdna. Per vieną Rūtos paskaitą kalbėjome, būtent, apie klaidas, kurių galima rasti beveik visur, o kitoje aptarėmė autorines teises, su kuriomis, manau, teks susidurti, tik gal kiek vėliau.
Ar žinote ką nors apie Česlovą Milošą? Iki šiol su juo susidurti dar nebuvo tekę, bet dėl Birutės Jonuškaitės paskaitos, tikrai jo nepamiršiu. Pasirodo, jis lietuvių kilmės, lenkų poetas buvo apdovanotas Nobelio premija, nors geru būdu nepasižymėjo. Bjauroką charakterį atstojo jo darbai ir ištikimybė lenkų kalbai, nes ir gyvendamas Amerikoje nepersimetė rašyti anglų kalba, o liko ištikimas savajai. Ištikimybė kalbai ir kūrybai, labai svarbi detalė ir garsiems, ir pradedantiems kūrėjams. įdomu tai, kad kaip tik birželio 30d. galėjome minėti Č.Milošo gimtadienį.
 |
| Sveikinimo girlianda Č.Milošui |
Apie poeziją papasakojo poetas Vladas Brazionis, o per poeto Artūro Valionio paskaitą daugiau darėmė praktinių užduočių. 6 žodžiai apie save. Ką parašytumėte, jei turėtumėte tik 6 žodžius? Pasakysiu tik tiek, kad užduotis is pradžių atrodo sunki ir neįmanoma, nes žodžių mažai, tačiau tada atsižvelgi į save ir juos randi. Iš tiesų labai rekomenduoju tai išbandyti. Praktinių, kūrybinių užduočių turėjome ir pas prozininkę Gintarę Adomaitytę, poetą Ričardą Šileiką ir jos visos man labai patiko, nes kartais duodamos tokios užduotys, jog net kyla nuostaba, kaip protas su jomis susitvarko. Smagu pačiam panagrinėti, ką gali kūryba ir pagaudyti tas mintis, asocijacijas. Pavyzdžiui, vienoje kūrybinio rašymo užduotyje reikėjo parašyti monologą iš bet kurio pasakos ,,Eglė žalčių karalienė" veikėjo perspektyvos ir buvo galima pasaką netgi pakeisti, perdaryti. O tada tos pačios, visiems žinomos, o kai kuriems jau ir atsibodusios pasakos versijų atsiranda tiek daug, kad net požiūris gali pasikeisti iš naujo į gerą pusę.
 |
| Kai kuriose versijose Žilvinas plaukiojo čia pat mariose ;) |
Vertė susimąstyti Ričardo Šileikos paskaitoje pateikta užduotis, kai gavome nuotraukas ir turėjome joms parašyti tekstą. Tačiau reikėjo žvelgti giliau ir nebuvo galima nuotraukos aprašyti tiesiogiai. Pavyzdžiui, gavus nuotrauką su pavaizduotomis vištomis, negalima rašyti apie vištas. Iš pirmo žvilgsnio, tai atrodo painu ir sudėtinga, bet toks pratimas labai geras, nes klaidžiojant po asocijacijas pats atrandi daugiau dalykų, kurių nesitikėjai rasti. Tokios užduotys padeda pažiūrėti į pasaulį ne tik iš vienos, tos tiesioginės pusės. O tai, manau, yra svarbu ir kasdienybėje, pamatyti ir įžiūrėti kažką, kas slypi giliau. Ir tą pačią nuotrauką visi pradeda matyti skirtingai, unikaliai.
Pamiršau paminėti, kad visos paskaitos vyko ,,Kintaiarts" meno rezidencijoje, kur dažnai vyksta įvairios parodos. O jei jau ten vyko paskaitos, tai negalėjome neturėti ir su daile, kaligrafija nesusijusių paskaitų. Su dailininku Martynu Pakarsku, kurio piešiniai kaip tik tuo metu kabojo rezidencijoje, turėjome meno terapiją. Klausydami muzikos galėjome spalvinti jo sukurtus piešinius.
 |
| Nuotrauka iš Lietuvos rašytojų sąjungos archyvo |
Prisipažinsiu, iš pradžių buvo kiek nedrąsu spalvinti dailininko darbą, bet vėliau visiškai atsipalaidavau. O kaligrafija, kurią pristatė dailininkė/ poetė Daiva Molytė Lukauskienė, leido žodžius, tekstą paversti įvairiomis formomis, piešinukais. Tai buvo įdomu, nes esu įpratusi nežaisti su teksto forma, rašau jį, kaip čia, paprastomis eilutėmis, bet visai smagu iš žodžių sulipdyti kažką daugiau.
Na, o aktoriaus Eimanto Pakalkos paskaita ( deja, spėjau pabūvoti tik vienoje) išsiskyrė tuo, jog daug per ją judėjome. Iš pradžių minutę kalbėjomės poromis ir pristatinėjome ne save, o žmogų, su kuriuo šnekėjom. Labiausiai įsiminė, kaip viena iš ten dalyvavusių merginų, patekusi į porą su R.Šileika, jį pristatė. Tyloje žvelgė kiekvienam į akis. Iš pradžių nesupratau, kas vyksta. Vėliau paaiškėjo, kad tai tiesiog būdas prisistatyti, kai kitam, kuriam žiūrima į akis, sukuriama erdvė, kad jis pats įsivaizduotų ir pamatytų žmogų, tokį, kokį tuo metu mato. Gali nuskambėti keistai, bet, kai apie tai pagalvoju, toks prisistatymas yra vienas iš nuoširdžiausių, nes, kaip labiau gali pažinti žmogų, jei ne per sielos veidrodį - akis... O vėliau paskaitoje vaikščiojome taip, kad prireikė pasitikėjimo porininku, nes įvairiai vedėm vienas kitą, kol vienas porininkas - užsimerkęs. O tada ir šiek tiek pavaidinom sukurdami etiudus vaidindami po vieną ir porose/ trise. Prisipažinsiu, man visada patiko vaidinimai, o spontaniški etiudai tikrai praskaidrina nuotaiką ir visą atmosferą.
Po visų paskaitų ir veiklų vakarais žiūrėjom filmus su kino žinove Sonata Žalneravičiūte, o po peržiūrų apie juos vyko diskusijos. Žiūrėjom gana seną, lietuvišką kiną: Verbos filmą ,,Senis ir žemė", A. Baryso kino juostas, filmą ,,Aš esu".
Nežinau, ar būčiau laisvalaikiu šiuos filmus žiūrėjusi, bet džiaugiuosi, kad susidarė tokios aplinkybės ir juos mačiau. Tokie filmai neša daug žinučių, o jų supratimas, įsigilinimas į jas tikrai praturtina vidų. Vis dėlto manau, kad kiekvienas turėtų pažiūrėti senesnių laikų lietuvišką filmą vien dėl istorijos, kurią neša kinas, nes vis tiek daug kas keičiasi, bet dažnai tų ankstesnių dešimtmečių medžiaga išlieka vertinga.
Žinoma ne tik sėdėjome paskaitose. Be anksčiau išvardintų vietų, kurias laisvu laiku aplankėme dar turėjome bendrą ekskursiją Vydūno muziejuje, kur Vydūnas kurį laiką gyveno ir mokytojavo. Vydūnas ypatingas ne tik savo knygomis, filosofijomis, bet ir tuo, jog padedamas ten irgi gyvenusios Klaros pasveiko nuo džiovos, o tais laikais tai buvo beveik neįmanoma. Jis buvo labai įdomus žmogus, tad pasivaikščioti po muziejų ir paklausyti gidės apie jį verta.
Kadangi tuo metu vyko Kintų festivalis, nuėjome ir į dviejų dalių spektaklį ,,Sofija ir Solveiga". Tai dviejų negrįžtančių mylimujų Pero ir Mykalojaus Konstantino Čiurliono laukiančių merginų monologai, kuriuos papildė muzika. Viskas pastatyta taip įkvepiančiai, kad tikrai nesigailėjau nuėjusi. Ypač patiko antroji, Sofijos dalis.
O gyvenome gražiuose, jaukiuose ,, Senojoj Kiminių sodyboje" esančiuose nameliuose, kuriuose irgi praleidome nemažai laiko. Šalia susodinti rožynai kai kam priminė mažąjį princą, o kai kam ir pasaką ,,Alisa stebuklų šalyje", tad vien apsilankyti ir pabūti toje sodyboje labai gražu. Valgėmė ir sočiai, ir skaniai daržinėje, kurioje žiūrėjom ir filmus. Sodybos erdvė didelė, apie ją sunku rasti internete, bet dabar ji bus neatsiejama man nuo Kintų ir visų veiklų.
Jei reikėtų apibūdinti tą savaitę Kintuose ir visą ,,Vasaros akademiją" 6 žodžiais, turbūt parašyčiau taip: nuostabus bendravimas leido paskęsti visapusiškame mene. Na, kad klausėmės ir atlikome praktines užduotis daugybėje meno sričių su skirtingais lektoriais jau pasakojau. Bet norėčiau išskirti, kad be tos šiltos atmosferos ir nuoširdaus bendravimo ir iš lektorių, ir iš dalyvių pusės nebūtų buvę TAIP gera. Į ,,Vasaros akademiją" suvažiavo daugybė įdomių žmonių, visi unikalūs ir viduje besinešiojantys savo kūrybos pasaulėlį, tačiau nepastebėjau nei vieno atsiskyrusio iš bandos. Bendravom, juokėmės ir mokėmės vieni iš kitų. Negaliu nepaminėti, kad kiekvienas gavome progą ir asmeniškai pasikalbėti su lektoriais, duoti jiems paskaityti savo kūrybos. Man tai labai daug reiškė. Nors išvažiavau anksčiau, jaučiuosi daug visko pasisėmusi: žinių, įspūdžių, kitokių minčių, kurios verčia susimąstyti, dar daugiau kūrybiškumo. Iki šiol nebuvau girdėjusi nei apie Kintus, nei apie ,,Vasaros akademiją", bet dabar ir ten, ir ten kyla noras sugrįžti.
Rusnė
Kilo klausimų? Turi pastebėjimų? Kažko pritrūko? Kažkas patiko? Susisiekime:
Facebook:Rusne KuleviciuteInstagram: rusnekuleviciute
Komentarai
Rašyti komentarą