Svečiuose pas Salomėją Nėrį ir Pažaislio vienuoles

         Sveiki, kartais taip atsitinka, kad išvažiuoji gana netikėtai, kai viena savaite trumpa kelionė buvo ,,galbūt“ ar ,,taip?" idėja, o kita jau vis dėlto išvažiavome. Dažnai į ekskursijas vežasi klasės auklėtoja, kartu vyksta klasiokai, bet šįkart viską suorganizavo dvi lietuvių mokytojos, o ir važiuojančių grupelė gavosi tokia rinktinė.

             Kadangi važiavome su lietuvių kalbos mokytojomis, negalėjo ekskursija apsieiti be literatūrinių žinių papildymo. Važiavome į Kauno pusę ir pirmoji mūsų stotelė buvo Salomėjos Nėries ir Bernardo Bučo namai – muziejus.

Maironis Bučo darbe

Tai jaukus, bet labai įdomios architektūros namas, kurį, kaip sakė gidė, suprojektavo ir darbus prižiūrėjo pats B. Bučas, nors jie kartu čia gyveno neilgai. ,,Įdomi“ architektūra todėl, nes pastatas tarsi pasisuka ratu, turi net tris aukštus su itin siauriais laiptais, net dvi terasas, sienos pasirodė arba įdomiai užlenktos, arba gausiai kampuotos ties langais, pro juos matėsi sodas, kuriame Salomėja Nėris sodininkavo, prižiūrėjo, jau dabar užaugusias, obelis.

Judviejų su Buču lova taip pat buvo išskirtinė, nes stovėjo ant atskiros pakylos, kuri pridengta užuolaidom, priminė sceną. Nors galbūt būtų baisu ryte neišsisukti kojos, daugelis sutikome, kad turėti taip pastatytą lovą turėjo būti visai smagu. Be to, aukštesniems mokiniams buvo sunkoka vaikščioti, nes, nors lubos kambariuose aukštos, durys – priešingai, palyginus su dabartiniais žmonių ūgiais mažytės, o eidama pro jas iškart prisiminiau Alisą stebuklų šalyje.

               Pati poetė Salomėja Nėris buvo labai įdomi asmenybė, o pačioje pirmoje erdvėje išeksponuota visa jos biografija nuo vaikystės iki mirties. Iš vienos pusės rašytoja buvo išvažiavusi gyventi į Maskvą, yra pagal užsakymą parašiusi Poemą apie Staliną, tačiau reikėtų suprasti, kad tais laikais gyventi ir kurti tikrai buvo nelengva, be to, manoma, kad tuo metu ji kaip tik rašė apie Lietuvos didvyrius, tik vietovardžius bei asmenybes teko pakeisti. Kai klausiausi apie poetę ji man pasirodė švelnaus būdo, graži, kūrybinga, šviesi savo protu, o jos eilėraščių rinkiniai tikrai verti dėmesio. Iš tiesų ant pirmojo rinkinio jos slapyvardis parašytas be ė, kaip mūsų upė, tačiau, spausdinant antrąjį, įsivėlė klaida, kuri poetei patiko ir ji nusprendė pasilikti Nėries su ė slapyvardį. O vaikščiodami po namą galėjome ne tik apžiūrėti kaip poetė gyveno, bet ir paklausyti įgarsintų jos eilėraščių. Pasakysiu atvirai, jog iki šiol nelabai domėjausi šia poete, nors, žinoma, buvau skaičiusi pora jos eilių, tačiau dabar, po ekskursijos, jaučiuosi daug geriau ją pažinusi. Ir, manau, kad tikrai verta užsukti ir pas ją pasisvečiuoti.

            Bet į svečius užsukome ne tik pas poetę, kita mūsų stotelė – Pažaislio vienuolynas. Jau senokai norėjau ten nuvažiuoti, nes daug kas vienuolyną gyrė jo grožiu. Ir ne veltui. Jau vien apsnigtas, su nuplikusiais medžiais jis man žavus, tai jau įsivaizduoju, kaip čia turėtų būti nuostabu, kai viskas žaliuoja ir žydi. Į vidinį kiemą užėjome iš šono, tačiau, jei būtume praėję pro pagrindinius vartus, mus būtų pasitikusi medžių alėja nukabinėta lemputėmis. Šiame vienuolyne iš tikrųjų šiuo metu gyvena vienuolės kazimierietės, tačiau jų ekskursijos  metu nesutikome. Taip pat čia įrengtas muziejus, žinoma, viduryje stovi bažnyčia, galima nusileisti į požemius. Gidė papasakojo apie vienuolyno istoriją, nors šeimininkai keitėsi bent tris kartus, tačiau pastato paskirtis nepasikeitė, jis jau stovi čia apie 360 metų ir, manau, ruošiasi stovėti dar ilgiau.

Daugiausiai sužinojome apie LDK kanclerį Kristupą Žygimantą Pacą, nes būtent dėl jo vienuolynas pastatytas vienuoliams Kamalduliams. Patys Kamalduliai buvo atsiskyrėliai, retai bendraudavo vienas su kitu, kartais izoliuodavosi ilgam laikotarpiui, kepdavo ir valgydavo duoną, o laidojo juos labai įdomiai. Požemiuose stovi tokie stačiakampiai, didžiausiame iš jų suguldyta net 14 vienuolių, juos po mirties paguldydavo ant medinės pagalvės ( gidė sakė, kad ant tokių atsisakydami žemiškų malonumų kartais miegodavo ir gyvi vienuoliai) tada kūną įstumdavo ir užmūrydavo. Likdavo tik ant sienos užrašyti vienuolio duomenys, kaip pvz. metai, kiek jis išbuvo vienuolyne. Bet Pažaislio vienuolynas yra įdomus ne vien dėl to.

Tai nuostabus Baroko meno paveldas. Jį galime pastebėti bažnyčioje, pastatytoje taip, jog tarp bokštų būtų šešiakampis kupolas. Visos lubos nutapytos freskomis, o sienos bei kolonos pagamintos iš tikro, brangaus marmuro. Bažnyčios vidų įrenginėjo Italijos menininkai, o vaizdas tikrai užburiantis. Kiekviena freska ar paveikslas pasakoja kažkokį įvykį, daugiausiai, žinoma, iš Biblijos. Bet tas detalumas, kruopštumas ir meno kūrinių didybė neleidžia nukreipti žvilgsnio, nors tuo ir pasižymėjo Baroko epocha.

                Taigi, ši ekskursija tikrai buvo pažintinė ir jaučiuosi daug daugiau sužinojusi ir apie poetę Salomėją Nėrį, ir apie Baroko stilių, vienuolyno istoriją. Iš tiesų džiaugiuosi čia apsilankiusi, nes pamatyti yra ką. Ir pamokas dėl tokių ekskursijų nebaisu kartais praleisti, nes laiką praleidome turiningai. Labai rekomenduoju apsilankyti, galbūt tai būtų puikios stotelės ir jums važiuojant į Kauno pusę. Man patinka tokios, kartais spontaniškos, ekskursijos, tad tikiuosi greitai dar kur nors išvažiuosim, nors rašau visai neseniai ir su klase dar važiavome į teatrą, bet ar gali kelionių būti per daug? Manau, kad ne ir atsisveikinu iki kitų kartų.

Rusnė

Kilo klausimų? Turi pastebėjimų? Kažko pritrūko? Kažkas patiko? Susisiekime: 

Facebook:Rusne KuleviciuteInstagram: rusnekuleviciute