Teatro patirtys ir aktoriai stovyklose

 

                Sveiki, kaip ir žadėjau, šis straipsnis bus susijęs su teatrine patirtimi ir jos palyginimu. Vaidyba vis vienaip ar kitaip šmėžuoja mano gyvenime ir džiaugiuosi, jog ta patirtis pildosi ir didėja. Esu lankiusi dramos būrelį, dalyvavusi įvairiuose pasirodymuose, būnant animatore irgi reikia įsijausti į personažą, bet šiais metais gavau net kelias galimybes pabendrauti su tikrais aktoriais stovyklose bei sudalyvauti jų vykdomose veiklose.

                Apie Kintus ir galimybę sudalyvauti aktoriaus Eimanto Pakalkos paskaitoje jau šiek tiek rašiau. O ,,Svajonių stovykloje“, kuri iš tiesų nėra teatro stovykla, šiais metais veiklas vedė ir į stovyklą vaidybą įintegravo aktorė Asta Baukutė. Dvi stovyklos, du aktoriai. Ką veikėm, kas įstrigo, kas buvo panašu ir kas skyrėsi?

Susitikime su A.Baukute 
*Nuotrauka iš ,,Svajonių stovyklos" archyvo

Vaidybiniai žaidimai. Tokių žaidimų jau žinosiu ne vieną ir ne du, kuo labai džiaugiuosi, nes jie įdomūs ir praskaidrinantys nuotaiką. Jau dabar vien iš šių dviejų stovyklų žinau daugiau nei penkis. E. Pakalkos paskaita beveik visa praėjo per žaidimus, su A. Baukute daugiau žaidėme antroje pamainoje, kur buvo daugiau mažesnių vaikų, tačiau visi žaidimai labai patiko. Pavyzdžiui, ,,Veidrodis“, kai reikia dviem žmonėms atsistoti vienas prieš kitą ir vienas iš jų yra žmogus, atliekantis veiksmą, kitas – jo atspindys veidrodyje. Sekti ir atkartoti judesius, kai nežinai, koks bus sekantis, irgi yra ką veikti. Galbūt net sunkesnė užduotis buvo, kai ant žemės padėtas formeles žaidimui su smėliu reikėjo paversti kažkuo kitu ir įtikinti žiūrovus, kad ten nebe paprasta formelė. Žmogui atliekančiam užduotį paskiriamas daiktas: lengvas ar sunkus, reikalaujantis kažką su juo atlikti specialaus ar skirtas tik pernešti iš vieno taško į kitą? Pavyzdžiui, aš gavau ledų formos formelę ir reikėjo pavaizduoti, kad tai – 25 kg svarmuo. Sunkiausia, manau, paimti formelę. Nes, jei tai būtų tik įsivaizduojamas daiktas, užtektų pačiam matyti rankeną ir pakelti, o suimti formelę už kraštų taip, kad jau būtų įtikinama, užduotis iš karto pasunkėja. O aš gi dar ir stipri, pritupimų su tuo svarmeniu padariau. :Dd Man asmeniškai, tokie ,,žaidimai“ ir yra pagrindas, kas pirmiausia įtraukia į vaidybą, tarsi apšilimas, ypač jie reikalingi stovyklose, dirbant su vaikais, nes iš karto pereiti prie rimtų spektaklių gali būti sunku. Na, tokios užduotys, aišku, ir nuotaiką pakelia, ir gali būti daug kur pritaikytos, įtikinti žiūrovą irgi gera išmokti.

Mūsų trio etiudo repeticija Kintuose

Teorija. Teatre ar kine dirba daugybė žmonių, ne tik aktoriai. Ar žinote, kaip jie visi vadinasi? Kad, pavyzdžiui už kostiumus atsakingas ne dizaineris, o kostiumų dailininkas? Tai irgi svarbu žinoti. O laiko teorijai daugiau turėjome ,,Svajonių stovykloje“. Kaip tvarkingai išeiti, stovėti, nusilenkti? Užkulisiai, uždanga, mizanscena... Kai kuriuos dalykus jau buvau girdėjusi, bet naujų terminų irgi išsivežiau.  Ypač aš, buvau susidomėjusi scenarijų rašymais. Tiesą pasakius, labai gerai susidėliojo, nes būtent ,,Vasaros akademijoje“ scenarijais susidomėjau, o tada gavau progą juos patyrinėti dar iš arčiau. Nors jie vis dar atrodo itin subtilūs, ir nežinau, ar pavyktų ką parašyti pačiai, bet galbūt ir reikės pabandyti. Teorija svarbus dalykas, o ką dar nuveikėm praktiškai?

Dramos būrelio spektakliuko scenarijaus 
pirmas puslapis

Spektakliai. Būdama Kintuose vieną aktoriaus paskaitą praleidau, bet bent toje, kurioje buvau, vyravo  maži etiudai. Trumpas, esminis įvykis, kurį parodai vienas, šiek tiek ilgesnis, bet daug neapimantis etiudas, atliekamas poroje ar trise. Iš tiesų, manau, kaltas laikas, nes su aktore Baukute praleidome jo daug daugiau. Todėl ir padarėme su vaikais daugiau bei rimčiau. Pirmoje pamainoje visi keturi būriai vaidino visiems gerai žinomą Šekspyro tragediją ,,Romeo ir Džiuljeta“. Mažiausių būrys nustebino tuo, kaip pagal amžių gerai ir rimtai viską atliko, o per vyriausių pasirodymą daugelis verkė. Tai buvo sutraukto siužeto vaidinimas, kuriame parodyti tik esminiai įvykiai, kaip: muštynės, susipažinimo, balkono scenos, Tebaldo mirtis, trėmimas ir abiejų mylimųjų mirtys. Tačiau to užteko, kad visi viską suprastų, kad spėtų įsijausti ir pragyventi kartu. Be to, dalis stovyklos dalyvių ne taip stipriai sieja savo gyvenimą su teatru, o taip gerai viskas pavyko. Antroje pamainoje buvo paimtos dvi istorijos. Kaip ir minėjau, buvo daugiau jaunesnių vaikų, tad ir pasakos parinktos kitokios. Mažesniųjų būriai buvo sujungti ir suvaidino ,,Dangus griūva“, o vyresniųjų būriai kiekvienas savaip interpretavo ,,Mažąjį princą“. Būrys, kurio savanorė buvau, apėmė kelionę per visas planetas, o vyriausieji parodė, kas dažniausiai nulemia, jog neturime draugų. Galbūt nedarėme mažų etiudų, o per pasiruošimus spektakliams irgi buvo visko, bet rezultatu visi buvo patenkinti. O ir man, nors pačiai spektakliuose vaidinti neteko, užteko malonaus jauduliuko dėl vaikų ir to, ką daro jie.

Vyriausiųjų būrio Romeo ir Džiuljeta
*vaidina E.V. Leščius ir I. Čivilytė

                Na, tai irgi dar vienas mano asmeninės patirties skirtumas. ,,Vasaros akademijoj“, kadangi buvau stovyklos dalyvė, vaidinau pati, o ,,Svajonių stovykloje“ kaip savanorė daugiau palaikiau veiklose dalyvaujančius vaikus, nors turėjome savų progų ir persirengti, ir pavaidinti. :Dd Abi patirtys yra žavingos. Manau, kokią patirtį įgausi priklauso ne tik nuo veiklų, bet ir nuo pačių žmonių, aplinkos, kiek laiko tam turi, bet esu dėkinga ir už vieną, ir už kitą galimybę. Taip, pavyzdžiui, vaidybinių žaidimų buvo ir ten, ir ten, bet jie skyrėsi ir taip yra kaip tik įdomiau. Tokios patirtys sustiprina nuomonę, koks svarbus yra teatras gyvenime, net jei nesi profesionalus aktorius, nesiruoši su tuo sieti viso likusio gyvenimo ar nesi to anksčiau bandęs. Tai tiesiog išlaisvina, padrąsina, palavina atmintį, pakelia nuotaiką. Net tada, kai graudinomės dėl ,,Romeo ir Džiuljetos“ jautėmės gerai, nes tie jausmai kitokie. O net ir man nevaidinus, sesei vaidinus be žodžių, abi puikiai prisimename kokie jie ir kas turi eiti po ko.

O mes truputį vaidybos į aukcioną įjungėm :Dd

                Taigi, teatras. Dabar dar labiau įsipynęs ir į mano vidinį pasaulėlį, o galimybės pabendrauti su toje srityje dirbančiais žmonėmis – nerealios. Vaidinti irgi gali būti sunku, tai irgi yra darbas, bet pabandyti visada smagu. Manau, kad ir kiek žinosite, visada ten atrasite kažką naujo. O kokios jūsų patirtys su teatru? Galbūt esate matę labai gerą ir įdomų spektaklį, kurį galėtumėt rekomenduoti? Kur nors irgi esat dalyvavę? Turit savo palyginimų? O gal tiesiog mėgstate tuo užsiimti laisvalaikiu? Viskuo galite pasidalinti komentaruose arba parašykit man asmeniškai, visada smagu išgirsti jūsų nuomonę. Iki kitų straipsniukų!

*Dramatiškai dingsta šviesos. Groja rami muzika, o kažkur tolumoje girdisi šurmulys, nes ten vyksta veiksmas, apie kurį sužinosite tik kitam įraše...

Rusnė

Kilo klausimų? Turi pastebėjimų? Kažko pritrūko? Kažkas patiko? Susisiekime: 

Facebook:Rusne KuleviciuteInstagram: rusnekuleviciute