XXVII Lietuvos pramonės šeimų sporto žaidynės
Sveiki, išpuolė taip, kad praeitą savaitgalį pirmą kartą šiais metais teko aplankyti jūrą. Kartas nuo karto juk reikia sugrįžti prie jos, pažiūrėti ar vis dar savo vietoj. :)) Bet šis savaitgalis buvo kiek kitoks, nes važiavome į Šventąją ne pailsėti, pasimaudyt ar pasidegint, o laiką gana aktyviai leidome dalyvaudami XXVII Lietuvos pramonės šeimų sporto žaidynėse. Praeitais metais į tokias mano šeima jau važiavo, bet tuo metu buvau kitoje kelionėje, tad šie metai man pirmieji ir noriu papasakoti kas gi čia per renginys, kuo jis ypatingas ir ką veikėme jo metu.
Smagiausia
turbūt ir yra ta dalis, kad viskas vyksta prie jūros. Pramonės įmonių, kurios
dalyvauja žaidynėse, darbuotojai užregistruoja savo šeimas žaidynėms ir štai
jums savaitgalis prie jūros. Prisipažinsiu, iš pat pradžių galvojau, kad šitoj
šventėj dalyvauja tik Elektrėnų žmonės. Lietuvos žaidynes paverčiau į Elektrėnų.
Bet gavau ir gerą klausimą, kad, jei tai būtų tik Elektrėnų renginys, kodėl
tada ir nedarytų tiesiog Elektrėnuose.
Iš tikrųjų tai susirinko net 16 kažkokiai įmonei atstovaujančių komandų iš
visos Lietuvos. Buvo ir iš Kauno, iš Šiaulių, iš Klaipėdos, Tauragės, iš
Elektrėnų net dvi komandos ir kt. Iš kiekvienos įmonės atvažiavo skirtingas
kiekis žmonių, bet, patikėkit, minia susidarė nemaža.
Penktadienis buvo skirtas atvažiavimui ir įsikūrimui. Kiekviena įmonė turėjo savo atskirą vietą, kurioje mus apgyvendino, noriu tuo pasakyti, kad visos komandos gyveno atskirai. O mano šeima šįkart atstovavo ,,Ignitis gamyba“, saugojom vėliavą, dėvėjom įmonės marškinėlius, tad savo pareigą atlikom.
Gerai ir tai, jog mokėjome tik už patalynę namelyje. Mums šįkart įsiskaičiavo ir kuras, bet buvo galima važiuoti autobusu, tad realiai įmanomas variantas ir tiesiog beveik nemokamai praleisti savaitgalį prie jūros. O gavome tikrai gerus namelius, puikioj lokacijoj arti miesto, bet ne per toliausiai jūros ,,Fetinge“. Visada atsiranda žmonių, kurie tuo pasinaudoja ir pačiose žaidynėse nedalyvauja, bet mes su šeima stengėmės laikyti frontą ir padėti komandai daug kur dalyvauti. Penktadienio vakaras dar buvo laisvas, tad nuėjome prie jūros palydėti saulės.
Šeštadienį iš pačio ryto, bet ne tokio ir ankstaus, visos komandos nešinos įmonių vėliavomis susirinko į ,,Energetiko“ stovyklavietę ir po visų teisėjų pristatymų, šventinių kalbų renginys prasidėjo. Visą dieną pajūry ir ,,Energetiko“ stovyklavietėj vyko įvairios rungtys. Turėjome programą, kai kurios rungtys vyko tuo pačiu metu, tad visur būtume nespėję, bet ir taip, manau, daug kur spėjome. Iš viso paskaičiavom, kad buvo 18 rungčių ( atskirai skaičiuojant ir pogrupius, nes atskirai vyko vaikų, suaugusių, šeimų, asmeninės rungtys), mes sudalyvavome 9 iš jų. Pusę įveikėm.
Pradėjome nuo šeimų estafečių. Čia galėjo dalyvauti 3 šeimos nariai ( už mamą, už tėtį, už vaiką iki 12 metų), bet nebuvo nusikaltimas, jei vietoj mamos eina, pavyzdžiui, vyresnė sesuo. Bėgome du kartus, skirtingai pasiskirstę, tik tėčiui teko pakartoti du kartus. Estafetės nesunkios, jas įveikė ir 6 metų sesė, bet visai linksmos. Sunkiausia rasti skylę maiše ir įlipus šokinėti.
Tada tėtis prisidėjo prie komandos ,,Mega kamuolio“ rungtyje. Žodžiu, yra pažymima tam tikra teorija, duodamas didžiulis kamuolys ir komandos po 3 žaidėjus turi stengtis išmesti kamuolį už priešininkų pusės linijos. Kamuolys tikrai didžiulis, atrodo minkštas, bet nesistebėčiau, jei ir sunkus, tad yra ką veikti. Bet mūsų komanda laimėjo 2 vietą. Gal ir būčiau dalyvavusi ,,Mega kamuolio“ moterų rungtyje, bet nesusirinko komanda, tad gal kitą kartą.
Spėjome ir į šeimų smiginio rungtį. Pasisekė, kad leido dalyvauti visiems šešiems, na, penkiems, nes mažiausioji mėtė atskirai, kur neskaičiavo taškų. Nežinau, kelinti ten likom, bet vienu metu tėtis pamušė rekordą surinkdamas 140 taškų, tad jau vien šiaip, asmeninis rezultatas geras. Aš likau mėtyti strėlyčių asmeniniame mėtyme, kol sesė bėgo žaisti kvadrato.
Po šių rungčių pasidarėm pertraukėlę, sesės grįžo pamiegoti, mes pavalgyti/ pailsėti, bet tuoj ir vėl grįžome prie jūros. Pavėlavome į vaikų slidėmis ėjimą, bet užtat sudalyvavom suaugusių. Duodamos tokios ilgos slidės, kur visi atsistoję turi susikabinti, visi stovi vienose slidėse, o jos gana sunkios, tad komandinio darbo tikrai reikėjo. Pasibandyme sekėsi geriau nei tikrajame ėjime, bet svarbiausia, kad buvo smagu pabandyti. O tada sesę ir dar vieną berniuką iš mūsų komandos įstatėme į didžiulius minkštus batus, kuriuose jau reikėjo lenktyniauti po vieną.
Berniukų rungtyje galime pasidžiaugti epine pergale, nes priešininkas būtų laimėjęs finalą, jei prie finišo nebūtų nukritęs, o tada jau turėjome galimybę išsiveržti į priekį. O po to vyko vaikų estafetės. Paskutinę minutę surinkome pilną komandą, ilgą laiką trūko dar vieno žmogaus, nes vietoj 6 turėjome 5, o antrą kartą bėgti tam pačiam nežinia, ar būtų leidę, bet paskutinį vaiką susigavome ir dalyvauti galėjome. Su tėčiu dar mąstėme apie tinklinį, bet apsigalvojom, kai eidami registruotis vos negavom iš kamuolio. :Dd
Vakare visi vėl susibūrėme stovyklavietėje apdovanojimams. Įspūdinga tai, jog vienas vaikinukas iš mūsų komandos šachmatuose užėmė antrą vietą iš, rodos, dvidešimties, nors žaidė tai prieš suaugusius vyrus. O jo brolis, lyg 9- tas iš 40-ties. Na, matosi, kad tuo jau jie domisi rimtai, nes aš, prisipažinsiu, šachmatais žaisti tikrai nemoku taip, kaip reikėtų iš tikrųjų. Į Elektrėnus grįžo daug medalių ir taurių, dalį jų pasiėmė ,,Elektrėnų komunalinio ūkio“ komanda, bet mes irgi grįžome ne tuščiomis, tad žaidynes galime užskaityti visomis prasmėmis. Ir smagu buvo, ir aktyviai laiką praleidome, ir dar sugebėjome kažką laimėti. Vėliau dar vyko diskoteka, bet ją šįkart praleidome.
Bet viskas tuo nesibaigė, nes sekmadienio rytą vėl pajudėjome prie jūros sudalyvauti bėgime. Bėgo visi, nuo mažiausių iki vyriausių, nors, žinoma, distancijos šiek tiek skyrėsi, nes 3 metukų žmogeliukui logiškai sunkiau būtų išbėgti tiek pat, kiek 20-mečiui. Bet dauguma, tarp jų ir aš, bėgome 150 metrų distanciją. Iš pradžių galvojau nebėgti, bet paskui jau pasidaviau ir sudalyvavau ir aš. Tarp visų tų dalyvių buvo ir keli draugai iš stovyklos, tad buvo kiek smagiau, jei jau visi, tai visi. Šįkart medalius gavo visi, kas bėgo.
Na, tuo jau žaidynės ir pasibaigė. Bet su šeima dar pabuvome kiek šventojoje: pasivaikščiojom prie ,,Beždžionių tilto“, pasivažinėjome keturviečiu dviračiu, pavalgėme jaukioje, malonaus personalo ir skanaus maisto ,,Pajūrio valgykloje“, na, o tada jau buvo galima važiuoti namo.
Taip
atrodė mūsų neeilinis ir aktyvus savaitgalis prie jūros Šventojoje. Pamatėme ir
jūrą, ir pasportavome, ir šiaip pabuvome tarp daugiau žmonių. Kadangi, kaip
minėjau, tai mano pirmas kartas šiose žaidynėse, nors jos jau 27-tosios,
galėčiau ir norėčiau važiuoti ten dar kartą ir džiaugiuosi sudalyvavusi. Aišku,
nuovargis tikrai jaučiasi, bet jis tas geras, kai jautiesi išties pavargęs, bet
nieko nesigaili, kad ėjai, darei ir
dalyvavai. Tad turbūt su šiomis žaidynėmis dar neatsisveikinsiu. Tik su jumis
iki kitų kelionių ir nuotykių!
Rusnė
Kilo klausimų? Turi pastebėjimų? Kažko pritrūko? Kažkas patiko? Susisiekime:
Facebook:Rusne KuleviciuteInstagram: rusnekuleviciute
Komentarai
Rašyti komentarą