Krokuva ir aplink. Kelionė su klase.

                Sveikučiai, na, keliauju ne tik su šeima, bet kartais atsiranda ir tokių galimybių pakeliauti su klase ir draugais. Tokią ilgesnę ekskursiją ir susiorganizavome praeitai savaitei. Su klase keturioms dienoms vykome į Lenkiją ir, nors, rodos, Lenkija yra ta šalis, kurioje visi buvę ne vieną kartą, bet ji didelė, tad viskas, ką aplankėm, man buvo nauja. O šįkart pagrindinė mūsų kryptis – Krokuva. Beje, įspėju, kad įspūdžių daug, įrašas ilgesnis, bet tikrai vertas paskaityti. ;))

                Pačios kelionės organizavimas šiemet priminė balaganą ir, tiesą pasakius, jau buvo iškilusių abejonių, kad išvis neišvažiuosim. Sunkiai rinkosi žmonių, naktų skaičius mažėjo, kaina augo, bet galiausiai pavyko susitarti dėl kelionės su ,,Guliverio kelionių“ agentūra ir mes išvažiavome.

                Pirmoji diena buvo skirta atvykimui ir Ogrodzieneco pilies lankymui. Nuo Elektrėnų iki Krokuvos maždaug 9 valandos kelio, bet taip būtų, jei niekur net nestotumėm. O dar pasirodo ir pilis, kuri galvojom, kad yra pakeliui, nevisai buvo pakeliui. Iš tikrųjų buvo kiek sunku išsedėti, kai tiksliai nežinai, kiek liko ir kiek šone tas lankytinas objektas, atrodė važiuojam ratais: pravažiavom Varšuvą, kelias valandas važiavom, o tada vėl atsiradom kelyje link Varšuvos, nors Krokuva turėtų būt į kitą pusę. Bet pilis tikrai įspūdinga ir, manau, prie jos nuvažiuoti buvo tikrai verta. Na, tiksliau tai buvo pilies griūvesiai, tačiau pilies būta tokio dydžio, kad net griūvėsiai labai aukšti ir didingi.

Iš tikrųjų net nepasakytum, kad ten griūvėsiai, turbūt sugriauta ne tiek jau ir daug.  Man, asmeniškai, labai patinka pilys, tad galėjau tik grožėtis. Į vidų nėjau, bet užteko ir pasivaikščiojimo aplinkui, palaipiojimo, palandžiojimo tarp akmenų, likusių lyg langelių, pusiau nugriautų sienų ir pan. Išlikęs dar ir borkštas, nuo kurio, manau, atsivertų puiki panaroma. Šalia pilies stovėjo daug prekybinių kioskelių, nors aš ir nepirkau, čia lauktuvėmis jau buvo galima pasirūpinti. Link viešbučio važiavome tokiu erelių lizdų taku, kuriuo važiuojant galima aplankyti dar daugybę pilių, nors mes daugiau jau niekur nestojome, visi buvo per daug pavargę ir norėjo greičiau į viešbutį.

Dar viena pilis, kurią pravažiavom

Bet važiuoti buvo ir įdomu, nes gidė vis papasakodavo kokią legendą ar kažką iš istorijos. Pavyzdžiui, pasakojo ir apie Ogrodzieneco pilies juodojo šuns legendą, jog toks didelis juodas šuo tarsi vaiduoklis visada saugojo pilį, o dabar dažnai vaizduojamas ir per šventes. Galiausiai galėjome įsikurti savo viešbutyje, kuris iš išorės atrodo  gana paprastas, bet viduje tikrai gražus. Šįkart viešbučio nekeitėme, visas naktis miegojome ten pat, kas buvo išties patogu. Be to, ir vieta, nors ir prie autostrados, visai gera, nes šalia buvo ir prekybcentris, ir kitos pardutuvės, degalinės, kavinės, o tai tikrai pasitarnavo.

                Antroji diena tikriausiai buvo aktyviausia ir labiausiai susijusi su pažintine kelionės dalimi. Viskas prasidėjo nuo ekskursijos Vieličkų druskos kasyklų. Atskirai ten dirbanti ir angliškai vedanti gidė mus vedžiojo tuneliais, kuriuose anksčiau ieškodavo druskos. Iš tiesų ten viskas buvo padaryta iš druskų. Net pačias sienas norintys galėjo palaižyti, kad įsitikintų. Čia buvo galima pamatyti įvairių skulptūrų, vienoje buvo pavazduotas net Kopernikas.

Kiek supratau, tos skulptūros yra darytos pačių šachtininkų, nes tarp jų vis tiek atsirasdavo tokių, kurie turėdavo ir meninko gyslelę, nors ir turėjo dirbti sunkų 7 valandų be pertraukų darbą šachtose. Buvo pavaizduota kaip tas darbas ir atrodė. Sužinojau, kad darbininkai negalėdavo eiti prieš tai neišdegindami patalpos oro, nes ten būdavo pilna metano, kuris galėtų lengvai sprogti.

Kasyklose būdavo naudojami ir arkliai. Tai šiek tiek žiauru, nes viena kumelė dirbdama apako, o vėliau nebegalėjo net būti lauke, nes, tarsi pamišo, ir pradėjo bijoti būti atvirose vietose. Tačiau arkliai dar būdavo ir naudojami tokiam mechanizmui/ ratui, kurį sukant galėdavo užkelti odinius maišus su druska į viršų. Leidomės žemyn daugiau nei šimtą metrų, o ten, apačioj, įrengta dar ir visa bažnyčia.

Ir reikėtų įsivaizduoti, kad ji tikrai labai erdvi, nes aš to net gerai neįsivaizdavau, net kai mane perspėjo, kad ten vietos tiek į aukštį, tiek į plotį daug. Ten aukojamos mišios, žmonės surengia vestuves, na, vieta tikrai įspūdinga. Ir pačios kasyklos – labai unikali vieta. O nusileidome net į 130 metrų gylį.

bažnyčia iš viršaus

                Vėliau atvažiavom į pačią Krokuvą, susipažinom su savo kita gide, kuri jau šnekėjo lietuviškai, ir aplankėme Vavelio pilį, katedrą bei senamiestį. Kai prieini prie pilies gali matyti du bokštus – vieną apvalų, kitą kaip stačiakampį. Taip yra todėl, kad daugelyje pilies bei katedros vietų maišosi stiliai. Pavyzdžiui, kampuotas bokštas yra ankstesnių laikų, nes buvo daug paprasčiau tokius statyti. Man labai patiko gidės frazė: ,,anksčiau nesuko nei bokšto, nei galvos.“ 

Vidinis kiemas ir aplinka buvo tiesiog žavinti ir kerinti. Gėlės, senoji architektūra tiek gotikos, tiek renesanso stiliaus, tiesiog jautiesi, kaip išskridęs bent trumpam į kitą pasaulėlį. Įdomus faktas tas, jog Krokuva iš tiesų liko tokia pati, kokia buvo prieš daug metų, nes ji nebuvo sugriauta net per pasaulinius karus. Išgirdimo labai daug istorinių pasakojimų, ypač apie Jogailą ir jo palikuonis, nes jis buvo tiek Lietuvos kunigaikštis, tiek Lenkijos karalius, tad yra svarbus asmuo abejoms tautoms. Keista buvo stovėti katedroj toj vietoj, kur karaliai buvo pakrikštyti, karūnuoti, ir suprasti, kad viskas maždaug taip ir atrodė, jie stovėjo po lygiai tokiomis pačiomis lubomis. Užsukome ir pas A. Mickevičių, tiksliau aplankėme jo kapą, jis irgi svarbus lietuviams. Taip pat dar lipom į varpinę. Įdomus prietaras tas, kad reikia paliesti varpo šerdį, tą dalį su kuria skambinama, dešine ranka, jei nori pinigų, o kaire, jei meilės. Užlipti ten buvo kiek keblu, nes praėjimai siauri, reikėjo lenktis, lįsti ir pan., bet vaizdas atsivėrė pasakiškas, o juo nuolatos grožisi ten skraidantys ir turbūt gyvenantys balandžiai. 

Nežinau, kaip likusiai grupei, bet man buvo labai įdomu, o gidė irgi labai faina, charizmatiška. ( Apie ją, siūlomas ekskursijas rasite čia, gal kada prireiks ir galėsite susisiekti).

Po to mus pravedė pro senamiestį. Įdomu tai, jog prie vieno namo stovėjo tarsi akmeninė lentelė su duobutėmis. Pasirodo, jog viduramžiais tokių lentelių prireikdavo tam, kad svečiai užgesintų savo deglus, nes namai būdavo mediniai, o gaisro niekas nenorėdavo.

Nors Krokuvos senamiestis gaisro nėra išvengęs, čia buvo toks kilęs nuo užsidegusių graikinių riešutų, kad ir kaip keistai tai skambėtų, bet buvome nuėję ir prie tos vietos, kurios tas gaisras nepasiekė ir žmonės tiki, kad tą vietą išgelbėjo būtent Šv. Florijono atvaizdas, kurį irgi matėme išskaptuotą prie namo stogo. Kai praėjome pagrindinę aikštę, mūsų laukė visai maloni staigmena. Pasirodo, kiekvieną valandą pro vienos iš bažnyčių bokšto langelį išlenda trimitininkas ir patrimituoja į visas keturias puses. Ten dirba gyvas žmogus, jie keičiasi pamainomis, nes trimituoja net naktį. Per tą laiką, kol grojo į mūsų pusę, reikėjo sugalvoti norą, o vėliau jam pamojuoti. Galima girdėti, kad grojama melodija pabaigoj tarsi nutrūksta, bet manoma, kad taip yra todėl, kad anksčiau trimitininkai anksčiau pranešdavo apie pavojų ir vieną kartą, kai puolė priešai, visi išsigelbėjo, išskyrus patį trimitininką, kuriam pataikė su strėlę į gerklę. Iš tiesų labai daug legendų ir pasakojimų prisiklausiau per šią kelionę, bet juk taip dar ir įdomiau.

Senamiesčio gatvelėm

Vėliau dar grįžom pasivaikščioti ir po naktinę Krokuvą, kuri iš tiesų yra labai graži. Visos švieselės, žmonės, sukuria jaukią atmosferą. Pamatėm Krokuvą ir iš šiek tiek kitokio kampo. Nežinau, ar taip ir yra, ar čia mums pasisekė, bet čia dirbantys žmonės labai malonūs.

                Trečiąją dieną praleidome šiek tiek už Krokuvos esančiame atrakcionų parke ,,Energylandia“.

Parkas suskirstytas į kelias zonas: aqva parką, šeimos zoną ir į zoną, kuri puikiai tiko mėgstantiems ekstremalius atrakcionus. Parkas nėra mažas, tad ir praleidome ten visą dieną nuo parko atsidarymo iki uždarymo (8h). Prisipažinsiu, dalį laiko praleidau šeimos zonoje, nes ekstremalių atrakcionų, kuriose varto traukinuką, kuris ir aukštai užkeltas, ir lekia dideliu greičiu, šiek tiek prisibijau. Kai buvau maža, mano vestibiulerinis aparatas nelabai leido išbandyti tokius atrakcionus, o ir dabar, nors važiuoti tokiais kalneliais galiu daugiau, vis tiek geriau būti atsargesnei ir nerizikuoti dėl pačios savijautos. Bet yra bet. Ir net, sakyčiau, du. Vienas toks, jog ir šeimos zonoje tikrai buvo smagių atrakcionų, kurie ne tokie jau vaikiški kaip gali nuskambėti, o irgi gerai praveža. O kitas bet toks, jog vėliau įsidrąsinom ir važiavom keliais ir tais baisesniais.

Dalis kalnelių, kuriais važiavom, buvo susiję su vandeniu, pavyzdžiui, važiavom, važiavom traukinuku, o tada lekiam per vandenį, jį taškydami į visas puses. Tad ir norint sušlapti nebūtina eiti į vandens parko zoną. Iš tikrųjų, manau, visiems buvo smagu ir kiekvienas ten gali atrasti atrakcioną, kuris tam žmogui puikiai tiks ir patiks. Kaip sakiau, parkas didelis, tad veiklos tikrai rasit net ir visai dienai ir tai tikriausiai dar bus likę kažkas, ko nespėsit išbandyti.

                Ketvirtąją dieną apie 10 valandą ryto susipakavom daiktus ir patraukėm link namų. Pakeliui dar stojome pavalgyti kažkokioj kavinėj, kuri gali pasigirti didelėmis porcijos bei lenkišku maistu, ir prie Varšuvos esančiame prekybos centre. Grįžome apie vidurnaktį pilni visokių įspūdžių ir, nors keliavome drauge, visi turbūt parsivežė skirtingų emocijų ir prisiminimų.

                Tuo mūsų kelionė ir baigėsi. Žinoma, visose kelionėse kyla kažkokių nesklandumų, šioje galbūt kai kur pavargome važiuoti ir panašiai, bet dabar peržvelgusi visas dienas, manau, galiu teigti, kad kelionė vykusi, aktyvi, pilna atradimų. Turėjome ekskursijų susijusių su pažinimu bei istorija, turėjome ir pramogų, ir laisvo laiko patiems pasivaikščioti, susipažinti su miestu savarankiškai, o tai, manau, irgi yra naudinga, nes vis tiek kada nors keliausime ir vieni, o to irgi reikia išmokti. Pati pamačiau dar kitokią Lenkiją ir, nors smagu pažinti ir kitas šalis, kuriose nesu buvusi, vis tiek džiaugiuosi čia važiavusi. Krokuva išties paliko įspūdį. Na, o dabar dar nenutrenkiu lagamino kažkur toli, o atsisveikinu iki kitų kelionių, nuotykių ir atradimų.

Rusnė

Kilo klausimų? Turi pastebėjimų? Kažko pritrūko? Kažkas patiko? Susisiekime: 

Facebook:Rusne KuleviciuteInstagram: rusnekuleviciute