Muziejus, apgavęs, jog yra ne toks įdomus.
Atėjo savaitgalis, oras gražus ir saulėtas, visi sveiki, niekam nereikia į jokius darbus, tai kaip gi mes su šeima kur nors neišvažiuosim? Klausimas tik kur ir kaip, bet ieškoti, ką nuveikti ir netoliese nėra taip sunku surasti. Iš pradžių planas skambėjo paprastai, bet diena praėjo tikrai smagiai.
Davėm tėčiui išeiginę nuo vairavimo ir susiradome bilietus į Kauną traukiniu. Na, iki Vievio dar reikėjo truputį pavažiuoti, nes Elektrėnuose, deja, nėra traukinių stoties, bet vis važiuoti mašina mažiau nei būtų reikėję bruktis per didmiestį. Iš tikrųjų labai jau seniai važiavome traukiniu, tad tai buvo ir šiokia tokia pramoga, jauniausios sesėms išvis naujiena, nes visą laiką kažkaip keliaudavome, jei kartu, mašina ar lėktuvu, nors traukinys išties patogi ir gana pigi ir greita transporto priemonė. Taigi, sėdom į traukinį ir pradėjome savo kelionę Kauno kryptimi.
Nors, būtent,
paskutinį mėnesio sekmadienį dauguma muziejų nemokami, mes nelaukėm ir muziejų
aplankėm šeštadienį, bet vis tiek pigiai, nes už visus mus šešis sumokėjome tik
8 Eur (mažiausios praėjo nemokamai). O nusigavome iki ,,Lietuvos švietimo istorijos muziejaus“. Nemeluosiu,
su tokiu pavadinimu muziejus nuteikė nuobodumui ir tikėjausi tik ateiti,
apžiūrėti eksponatus ir viskas. Ir dar švietimo istorija? Kažkaip vienu metu ir
buvo įdomu, smalsu, bet iš kitos pusės – tikras tipinis muziejus. Pasirodo,
reikia nespręsti apie knygą iš viršelio. Taip, muziejus yra apie Lietuvos
švietimo istoriją, tačiau padarytas taip, jog prikaustytų dėmesį tiek vaikų,
tiek suaugusiųjų. Šiame muziejuje: apsilankysite tarpukario bei sovietmečio
klasėse, susipažinsite su įvairiais augalais tiek naudingais, tiek nuodingais, jei
apsilankysite artimiausiu metu, atsidursite panašiame muziejaus kampelyje,
kokia paroda buvo maždaug prieš šimtą metų, pamatysite daug praeito amžiaus
mokyklinių daiktų, raštų, knygų ir pan., apžiūrėsite meno parodą, patys
išbandysite įvairias edukacijas. Pats įdomiausias dalykas: liesti ekspozicijas
(žinoma, ne visas, bet dalį išbandyti net knieti).
XIX a. pb. ir XX a. pr. Piešti plakatai apie augalus su informacija apie juos, sukabinti taip vadinamam salione, atrodė labai gražiai, meniškai, o dar ir sužinoti kažką naujo gali.
Tarpukario ir sovietmečio klasės, aišku, nukėlė šiek tiek į praeitį, bet įdomiausia buvo pamatyti tikrą mokinių pažymių bei elgesio žurnalą iš 1950m., kur viršuje užrašyta dar Stalino citata.
,,Aušros“, ,,Elementoriaus“, mokyklinių vadovėlių egzemplioriai irgi savotiškai įdomūs, o klasėje net ir sudžiovintą varlę stiklainyje buvo galima pamatyti, kaip viskas vis dėlto tikra.
Paroda ,,Kaip prieš 100 metų“ žavi savo paprastumu. Praeitame amžiuje paroda buvo padaryti iš tiesiog suneštų mokinių ir mokytojų rankdarbių: piešinių, siuvinių, o dabar jie buvo ištraukti ir vėl. Tik neišdėlioti kaip pridera muziejuose, o sukabinti vienas šalia ir ant kito, bet kaip, kaip buvo sukabinti ir tuomet. O parodai pasibaigus darbai turbūt vėl suguls į saugias vietas.
Kita, dviejų menininkų, paroda ,,Jungtis“ irgi paliko įspūdį savo darbais: skraidantys elektriniai paspirtukai, balandis prie sienelės, kur fotografuoja kalinius, skulptūra su vandens instaliacija ir pan. Tikrai savotiškai įdomūs darbai.
O pati turbūt geriausia buvo edukacijų erdvė. Čia tiek rašymą plunksna, tiek spausdinimo mašinėle ir daug kitų dalykų buvo galima išbandyti pačiam.
Taip pat pasimokyti gestų kalbos, susipažinti su brailio raštu, o telefono būdelėje suspausti žinutę Morzės abėcėle.
Viena edukacijų erdvė buvo skirta labiau visokioms su kalba susijusioms veikloms, o kita su biologija, t.y. paukščiais bei žmogaus organais.
Žinojot, kad daugiausiai karmoranų Lietuvoje galima rasti Juodkrantėje? Arba, jog kregždutės žiemoti skrenda maždaug 10000 kilometrų? Aš iki šiol apie tai net negalvojau.
Buvo ir kitokių ekspozicijų, kurias galima išbandyti, bet visko tikrai nepajėgsiu papasakoti, teks nuvažiuoti ten patiems ir išbandyti. Patiko ir tai, jog retkarčiais prieidavo darbuotoja ir papasakodavo, ką gi mes čia matome, kas, kur yra. Ji nevedžiojo mūsų kaip gidė, kai net nespėji dorai visko apžiūrėti, ji leisdavo patiems domėtis, kiek norime, kai kurias patalpas apžiūrėjome ir savarankiškai, bet kartais tiesiog prieidavo ir pasidalindavo žiniomis. Taip, daug labiau supranti, į ką žiūri, sužinai daugiau dalykų, bet turi ir daug savarankiškumo viską apžiūrėti, apeiti, kaip tik norisi tau.
Vėliau dar pasivaikščiojome po Kauną, ieškodami žaidimų aikštelės, bet radome mažytę, nemažą kelią nuėję ir į kalną daugybę laiptukų užkopę. Vytauto parkas, kuriame būdavo atrakcionų išvis atrodo apleistas, nieko ten nelikę, tik ant kapo įdomios išvaizdos scenos menų mokyklą, bet laimei, radome aikštelę netoliese.
O ir gėlytės, ir jaukiai šviečianti saulė šnabždėjo apie pavasarį. Pasivaikščiodami kitu keliuku grįžome ir iki traukinių stoties.
Kaip mes be kelionių? Lygiai taip kaip ir be nuotykių jose. Artėjom prie traukinių stoties, žiūrim kaip tik stovi traukinys į Vilniaus pusę, o per megafonus jau skelbia kad tuoj ir išvyks. Na, dar net bilietų neturim, kitas traukinys už valandos, galvojom, gal palauksim, bet kažkaip nei šiaip, nei taip, likus dviem minutėm iki išvyko įbėgom į tą traukinį, paklausėm, ar galima nusipirkti bilietus viduje – brangiau pora eurų, bet galima, tai ir subėgom, važiuojam, anksčiau vis dėlto grįšim, juk visi traukiniai stoja Vievyje. Išskyrus, pavyzdžiui, šitą. Ir sužinojom jau pusiaukelėje, net neišlipsi. Žodžiu, išlipome Žasliuose, nuėjome iki vietinės kaimo parduotuvėlės sausainių ir sėdėjome dar valandą vieni visoje, nors mažoje, stotyje, kol laukėme kito traukinio, kurio būtume laukę ir Kaune. Vis dėlto nepavyko sugudrauti, o dar ir Žaslius aplankėm :Dd. Nereikėjo niekur skubėti, tai ir nieko tokio, jog grįžom su tamsa, bet bent jau grįžom. Pasirodo, ne visi stoja Vievyje.
Taigi, toks maždaug buvo mūsų šeštadienis. Pasivažinėjom
traukiniais, daugiau net nei reikėjo, aplankėme muziejų, kuriame išbandėme ir tokių
dalykų, kurių šiaip jau sunkiai ir
pabandysi. Pavyzdžiui, tą pačią spausdinimo mašinėlę sunkiai rasi šiais laikais
tokią, jog galėtum ir pats paspaudinėti. O plunksna rašyti irgi patiko, gal
reikės ir dažniau :Dd. Menas, istorija, mokslas, šiek tiek pramogų – viskas, ko
reikia turiningam, bet dar ir nenuobodžiam laisvalaikiui. Daug atradom, daug
sužinojom. O gal turite pasiūlymų, kur galėtumėm nuvažiuoti dar? Kas dar
įdomaus yra netoliese. Jei ką žinote, būtinai parašykite. :)
Rusnė
Komentarai
Rašyti komentarą