Meninio skaitymo festivalis ,,Žodžio kelias"

                   Sveiki, kurį laiką jau nerašiau, nes daugybę laiko užima ir kitos veiklos. Be to, tokiu darbingu laikotarpiu mažiau keliauju, tad straipsniai retesni, bet pasistengsiu įvairiomis istorijomis džiuginti ir šaltesniu metų laiku. O praeitą savaitę kaip tik išpuolė proga pasivažinėti iki Anykščių ir dar sudalyvauti neeiliniame renginyje. Važiavome į respublikinį meninio skaitymo festivalį ,,Žodžio kelias“.

                Kas yra meninis skaitymas? Kai išgirstame tokį žodžių junginį, dažnai įsivaizduojame, jog žmogus priešais save pasideda knygą ir stengiasi garsiai ir raiškiai ją perskaityti. Bet viskas vyksta kiek kitaip. Meninis skaitymas – tai labiau kažkokios istorijos papasakojimas, perdavimas publikai teksto emocijas. Kai kurie pasakojimas net labiau primena vaidybą, tačiau be judesių. Tik savo kalba, intonacijomis ir veido išraiška. Ir tam reikia nemažai pasiruošti. Iš pradžių išsirenkamas tekstas, kurį norima papasakoti, vėliau jį reikia išmokti atmintinai, sušlifuoti visas pauzes, nuotaikos pasikeitimus, dialogą tarp skirtingų veikėjų, pasakotojo žodžius ir panašiai. Viskam reikia suteikti gyvybės, nes monotoniškas bumbėjimas niekur nepraeitų. Svarbu jaustis taip, lyg gyventum toje istorijoje ir sugebėtum ja įtikinti ne tik save, bet dar ir žiūrovus, komisiją, draugus ir mokytojus. Ir niekas neduoda lapo, iš kurio galėtum skaityti jau pačio konkurso ar festivalio metu, viską išeidamas į sceną turi jau mokėti ir žinoti.

         Ar festivalis ir konkursas yra vienas ir tas pats? Ne. Konkursas yra stipresnės formos, nes jam visi ruošiasi taip, jog patektų į tolimesnius etapus, kad nugalėtų. Tokiose konkursuose komisija sėdi vienoje eilėje, visi kartu, vertina, o vėliau paskirstomos vietos ir panašiai. Tokiame esu dalyvavusi porą kartų, tačiau jau senokai. Pirmiausiai, pasiruošdavome mokyklos etapui, ten, iš mūsų visų dalyvaujančių, išrenkami stipriausi, kurie turėtų atstovauti mokyklą ir bandyti laimę miesto etape. Pradinėje mokyklos etapo neperėjau, tačiau progimnazijoje du kartus patekau į sąrašą tų laimingųjų. Vieną kartą labiau užtikrintai, sekantį kiek praslydau, nes buvau vieta žemiau nei tie, kurie turėjo dalyvauti toliau, bet vienas vaikas išsibraukė ir mane pasiekė žinios, kad aš vis dėlto patekau ir dar ne viskas baigta. Miesto etapas dažniausiai vykdavo kultūros centre. Ten suvažiuodavo konkurso svečiai, teisėjai ir mes susėsdavome pagal mokyklas, bet kaip ir kiekvienas atstovavome save. Nes jei laimėdavai, tai laimėdavai tu, ne visa mokyklos komanda, tik šiaip mokymosi įstaiga galėdavo pasigirti savo moksleiviais. Toliau miesto etapo nesu nuėjusi. Sunkiausia būdavo susitvarkyti su jauduliu, nepamiršti teksto. Na, bent taip būdavo iki pandemijos. Visai patikdavo sudalyvauti, bet pastaruoju metu buvau padariusi pertrauką. Bet grįžtu prie klausimo. Festivalis yra daug laisvesnė forma. Čia taip pat renkami laureatai, jie apdovanojimų metu iškviečiami į sceną, apdovanojami, tačiau tokių kaip vietų, niekas neskirsto.

Mano draugė ir festivalio lauretė Augustė Bulyginaitė skaitymo metu

Ir komisija, bent šiame Anykščiuose rengiamame festivalyje, nesėdėjo visi vienoje vietoje, o buvo pasimėtę po salę. Manau, taip yra daug lengviau, mažiau jaudulio ir spaudimo. Šis festivalis buvo daugiau kaip šventė. Specialiai tam dalyviai nesimokė naujų tekstų, sakė tuos, kuriuos pasakojo ir per konkursą. Kadangi dalyvių buvo nemažai, renginys buvo suskirstytas į dvi dalis, o tarp jų ir antros dalies tarpe buvo įsiterpusios pietų ir kavos pertraukėlės. Smagu, kad už maistą ir karštą arbatą su bandelėmis, dalyviams ir netgi svečiams nereikėjo papildomai mokėti. Jei nebeskaitau, ką aš ten veikiau? Mane priėmė kaip palaikymo komandą, nes nesusirinko pakankamai žmonių autobusiuke :)). Ir labai džiaugiausi, kad galėjau važiuoti. Vėliau, po visų padovanojimų, dar buvo ir koncertas ,,Pasinesusikalbėjimai“, kuriame galėjome išgirsti tiek gražių dainų, tiek kartu su jomis persipynusios poezijos.

Taip nuostabiai atlikta, tokios šildančios sielą dainos ir įsiterpusi poezija, kuri viską pagyvino, suteikė daugiau spalvų, jog net nesinorėjo, kad baigtųsi ir suteikė jaukaus džiaugsmo. Taigi, esminis skirtumas tarp konkurso ir festivalio yra toks, jog konkursas rimtesnis riešutėlis, o festivalis labiau šventė ir smagus bendraminčių susirinkimas.

                Kokio tipo yra skaitomi tekstai? Labiausiai iš visų man patinka gilios ir rišlios tekstų ištraukos iš įvairių knygų. Žinoma, skaitomi ir eilėraščiai, ypač, jaunesnių mokinių, bet jie taip nepaliečia širdies. Išsirenkamos istorijos būna su kulminacija, pilnos emocijų, turinčios kažkokią svarbią mintį. Dažniausiai, todėl ir tokios liūdnos arba stiprios, nors gražios. Sėdėdama tame festivalyje ir klausydama per kelis pasirodymus vos nepasiverkiau. Taip stipriai suspaudžia širdį, taip skaitovai išreiškia mintį, kad net žado netenki. Pavyzdžiui, vienas tekstas buvo apie nužudytus šuniukus, vaiko skausmą, kitas apie mergaitės bandymą prisišaukti namo geriantį tėvą. Jautiesi pakerėtas ir užhipnotizuotas, kai to klausai. Tiesiog sėdi ir negali pajudėti. Todėl man skaitoma proza labiau patinka tokiose festivaliuose, konkursuose. Nors eilėraščiai irgi labai gražūs, bet jie gali nublankti tarp kitų, neperduoda tokios  stiprios energijos. Bet tai nevieninteliai tipai. Turbūt pirmą kartą išvydau poetinę ir poetinę/muzikinę kompozicijas. 

Tuo metu scenoje stovi ne vienas, o keli žmonės, jie irgi rimuotai pasakoja kažkokią istoriją, tačiau čia jau vyrauja daugiau judesių, pasikeitimų vietomis ir panašiai. Labiau primena vaidyba. Bet labai labai įtraukia. Pirmą kompoziciją atliko jaunesni mokiniai ir aš negalėjau sulaikyti juoko, nes istorija pasirinkta su linksmesniais intarpais. Per kitą, kuri buvo atlikta pati paskutinė iš programos aš negalėjau atitraukti akių. Ją atliko vyresni mokiniai, žinoma, ir tema buvo gilesnė, bet taip profesionaliai atlikta, kad paliko be žado.

                Kodėl vertinga dalyvauti tokiose renginiuose? Dalyvaudama festivalyje, net stebėdama viską iš šono, nes pati nekaičiau, pajutau tiesiog palaimą.  Vien stebėjimas praturtina menine harmonija, priverčia susimąstyti apie kai kurios dalykus, atpalaiduoja, suteikia kitokios patirties. Po tokio renginio net ir vėl užsimaniau pabūti skaitove ir mintiju galimybe šių metų konkurso nepraleisti. Tai ir žinių pasisėmimas, emocijų supratimas. 

*nuotrauka iš interneto

Ką jau kalbėti, kiek visko pasisemia patys dalyviai, patys skaitovai. Jie ir atmintį lavina, ir emocijas mokosi aiškiai išreikšti, ir sceninė baimė įveikiama. Tokiose festivaliai ir renginiai praplečia pažinčių ratą. O tuo pačiu ir pakeliauji, susiduri su kitokia aplinka, jei renginys vyksta kitame mieste, kaip, pavyzdžiui, dabar vyko Anykščiuose. Ir šiaip įvairūs tokie dalyvavimai prideda pliusų akademiniuose pasiekimuose. Smagus laikas taip pat garantuotas. Tik iš šalies atrodo, kad tai yra labai neįdomu, nuobodu ir panašiai, o, kai susipažįsti su tuo iš vidaus nuomone gali iškart pasikeisti ir viskas tapti dar ir kaip smagu. Pati šioje išvykoje prisijuokiau tikrai nemažai. Tuo labiau nemokai pasisekė paklausyti ir gražaus koncerto.

                Taigi, išvykome į meninio skaitymo festivalį ,,Žodžio kelias“ ir grįžome prisisėmusios gerų, lengvų minčių. Tikrai nesigailiu, kad važiavau ir mąstau, kad nuo to neturėčiau nutolti. Labai siūlau ir jums išbandyti kuo daugiau įvairių veiklų, nepraleisti šanso kažkur išvykti, kažką pamatyti, kažką naujo sužinoti ir, žinoma, atrasti. Aplink sukasi tiek daug įdomių galimybių ir dėkoju savo lietuvių kalbos mokytojai už ir man suteiktą galimybę pamatyti tokio festivalio vidų, nors neskaičiau jokio kūrinio. Po tokių kelionių džiaugiasi ir siela ir tai visai nėra nenuobodu. Tik pabandykite pažvelgti iš kitos pusės. O kokie renginiai jums labiausiai patinka? Gal yra koks neįprastas, kuriame esate sudalyvavę? Parašykite komentaruose!

Rusnė

Dar ir meno galeriją antrame aukšte radom

Kilo klausimų? Turi pastebėjimų? Kažko pritrūko? Kažkas patiko? Susisiekime: 

Facebook:Rusne KuleviciuteInstagram:rusnekuleviciute