,,Svajonių stovykla" šie metai ir ne tik

  

     Sveiki, praeitą savaitę jokio įrašo nepaskelbiau, nes visą savaitę nebuvau namuose. Neturėjau nei laiko, nei galimybių apie ką nors parašyti. Bet jau grįžau, tad ir papasakosiu kur buvau ir ką veikiau. Iškart įspėju, kad šis įrašas bus ilgesnis nei ankstesni, bet tikiu, kad vis tiek geras. Bet apie viską nuo pat pradžių.

                Prieš tris metus mama Facebook programėlėje rado registraciją į ,,Svajonių stovyklą“. Ji išsiskyrė tuo, kad buvo rengiama vienuolyne. Kuo labiau pašėlusiai kažkas skamba ir kuo daugiau nuotykių ar naujos patirties tai žada, tuo gi linksmiau. Ilgai nesvarstėme ir mane užregistravo. Tik likus nedaug laiko iki išvykimo vis dėlto abi susimąstėme ar tai buvo puikus sprendimas – nauja stovykla, visiškai nepažįstami žmonės, apgyvendinimas nebeveikiančiame, sename (pastatytas maždaug 1732-1734 metais) vienuolyne.

Vienuolyno istorija ant sienos

Kai geriau pagalvoji skamba kiek beprotiškai. Be to tokiose laisvalaikio stovyklose tada dar nebuvau buvusi, nes iki tol mano suvokime egzistavo tik sporto stovyklos, kur viskas yra kiek kitaip: dažniausiai tie patys žmonės ar bent treneriai, veiklos jau gerai pažįstamos ir tt. Bet registracijos vis tiek neatšaukėme principu ,,Kaip bus taip bus, jei kas žinosim ir daugiau taip nevažiuosiu“. Kad būtų ne taip baisu pasiėmiau vieną draugę į parankę ir abi  išvažiavome savaitei į Antalieptės basųjų karmelitų vienuolyną.

Bet bijoti net nebuvo ko. Nes visa stovykla net svaigino kokia buvo nereali. Vien nuo tos akimirkos, kai įžengiau į vidų, o lagaminus paėmęs vadovas tuo pačiu ir šoko, ir niūniavo supratau, kad čia bus linksma. Susiradau naujų draugų, vadovai buvo puikūs, o veiklų tai jau tikrai netrūko. Turėjome ir krikštynas, žygių, diskotekų, talentų šou, filmų vakarą, šokių maratoną, veiklų zonomis ( kai galima skirtingose vietose, skirtinga veikla užsiimti pvz., apyrankių vėrimas, šaudymas, sportas ir pan.), estafečių ir aukcioną ( apie veiklas išsamiau papasakosiu truputį žemiau, jau dabartiniu laiku).

Pilna dienos programa, skaniausias šviežias maistas ir daug gyvo bendravimo, nes šioje stovykloje telefonai neegzistuoja. Juos surenka prasidėjus stovyklai, maždaug vidury savaitės duoda valandai paskambinti tėvams ir vėl surenka iki stovyklos galo. Bet tai tikrai nėra problema, nes kai yra veiklos, yra žmonių, su kuriais gali bendraut mieliau gyvai, jo net neprireikia.

O ir pati vieta tik suteikė daug nerealumo ir mistiškumo pagyvenimui kitaip, tokios vietos labiau įsimena. Tik stovyklos abiem pamainom pasibaigus ( aš dalyvavau pirmoje pamainoje), atsirado išankstinė registracija kitiems metams ir aš jau buvau 100% pasiruošusi po metų vėl nerti į nuotykį ir įspūdžių sūkurį. Aišku, tie metai kiekvieną kartą atrodo labai tolimi. Be to beveik visi ten susirasti draugai iš kito miesto, kas sukelia sunkumų susitikti be stovyklos, įprastomis dienomis, neskaitant to, jog per mokslo metus ir taip sunkiau kažkur išvažiuoti.

Tačiau šiek tiek kantriai, šiek tiek ne tuo metus išlaukiau ir vėl išvažiavau savaitei, bet šįkart į senovinę Juodenėnų mokyklą.

Dar viena neįprasta vieta. Nors antroji pamaina vyko Karklėje, prie jūros, vis tiek labiau suviliojo senasis pastatas su sava istorija. Gyvenome žaliame, mediniame namuke baltomis langinėmis. Nebūčiau pasakiusi, jog ten buvo mokykla. Tačiau palikti piešiniai ir daiktai priminė apie čia buvusius vaikus. Kai kurie iš jų atrodė bauginančiai, į kai kurias patalpas mums eiti buvo negalima, o tai vietai suteikė paslaptingumo. Pati aplinka tirkai ne penkių žvaigždučių viešbutis, tieisog gyvenimas gamtoje, bet būtnet tai mes ir pasirinkome.

Buvom ir tarzanais tapę :Dd

 Susirašėme susitikti ten su draugais iš vienuolyno ir jau nebebuvo viskas taip nepažįstama. Nors tiesą pasakius, dar važiuodama link vietos, nuo kurios turėjo pasiimti autobusas svarsčiau: ,,ar tikrai gerai ten važiuoti?“, ,,Turbūt tai bus paskutiniai metai ir daugiau ten nevažiuosiu“. Bet nuvažiavau ten ir vėl supratau klydusi. Nors programa buvo jau maždaug žinoma ir tie metai nenuvylė. Susiradau dar daugiau draugų, su kuriais buvau prasilenkusi tarp pamainų ankstesniais metais, susibendravau su naujais savanoriais ( vadovai daugmaž nesikeitė) ir vėl nuostabiai praleidau laiką. 

Vienuolyne, turbūt, todėl, kad tai buvo pirmas kartas, buvau labiau apsvaigusi nuo emocijų ir beveik ,,pametusi blaivų protą“, o mokykloje tiesiog visur dalyvavau, buvau savimi ir galbūt ši stovykla man patiko labiau. Istorija pasikartojo ir aš vėl užsiregistravau iškart atsiradus išankstiniai registracijai. Nes nesigailėjau nei viena diena praleista ten.

Ir ką gi atėjo šie, treti metai. Dabar jau galiu papasakoti apie programą ir viską išsamiau, nes tik grįžusi iš ten nieko pasakodama nesupainiosiu, ką būčiau galėjus padaryti pasakodama apie ankstesnius metus (atminty viskas likę, bet tas laiko tarpas daro savo). Iš tiesų gal kiek vėlai atradau šią stovyklą. Ji yra skirta vaikams nuo 7 iki 14 metų. Šiek tiek peržengiau ribas, tačiau dar šiais metais galėjau sudalyvauti kaip dalyvis. Laimei, nebuvau ten tokia viena, nes daugelio iš senbuvių amžius panašus. Kiti metai žada tik savanorystę. Šiek tiek gaila, nes viskas pasikeis, būsiu ten kitu kampu, tačiau tuo pačiu ir smalsu. Šiais metais stovykla persikėlė į Ukmergės rajone esančius Veprius, į sodybą ,,Sidabrinė pieva“.

Ir ji nėra jokia apleista ar senovinė, kaip buvo ankstesnės vietos. Tiesiog įprasta sodyba su visais patogumais poilsiui, normaliais dušais ir tualetais, gražiai įrengtais apartamentais. Mano nuomone, įvyko šokia tokia vietos, kurioje vyksta stovykla, evoliucija. Nes ši vieta tikrai buvo labai graži ir tvarkinga. Didelis plotas aplink pagrindinę sodybą: laukai, mažos arklidės su dviem žirgais ir poniu, kiek atokiau pastatyti aviliai, prie sodybos esančios malkinės, namelis su kubilu, takeliai aplink ir gausybė gėlių prisodintų aplink. Visi vaikai/ dalyviai buvo suskirstyti į 4 būrius. Pagrindinėje sodyboje nakvojo pirmas ir antras, mažųjų vaikų, būriai. Mes, vyresni gyvenome atskiroje poilsiavietėje. Iki jos reikėjo nemažai kelio paeiti, tačiau ten tikrai ramybės oazė. Poilsiavietė įrengta ant kalno, apačioje teka upė, į kurią atsiveria nuostabus vaizdas iš ten. Beje, dar buvo pastatyta didelė, indėnų stiliaus palapinė.

Ten turėjome 4 namelius, skirtus penkiems žmonėms viename namelyje. Patys nameliai jaukūs ir paprastučiai: turėjo tik lovas ( dvi dvivietes ir viena vienvietę) ir pora naktinių staliukų bei pakabą. Tualetai, dušai – atskirame name. Bet toks jausmas, kad tose nameliuose daugiau nieko net nereikėjo.

Be to buvome atskirti nuo mažiukų, o ir dėl to verta pavaikščioti kiekvieną dieną pirmyn atgal iki pagrindinės sodybos. O ką gi mes ten veikėme?

1 diena ( sekmadienio vakaras). Kadangi, atvykome vakare, daug nenuveikėme, bet vyko bendri žaidimai, labiau skirti susipažinimui. Nors iš tiesų naujų žmonių buvo mažai. Bet dar buvo ir bent iš vyresniųjų susipažinau su kokiais trimis, papildomais žmonėmis. Daugiau pasikeitė vadovai ir savanoriai. Dėl ko buvo liūdna, bet tuo pačiu naujovės praplatino akiratį. Pagal būrius susigalvojome pavadinimus, vėliavą ir šūkį. Pas mus buvo būrys ,,Mama privertė“ ( nors iš tikrųjų mama privertė čia atvažiuoti tik gal vieną žmogų). Taip pat vyko ir tradiciškai krikštynos.

Išėjom pasivaikščioti...

Tačiau šiais metais jos buvo daug ramesnės ir švaresnės. Dažniausiai mums buvo užrišamos akys, mus vedžiodavo po apylinkes ir duodavo įvairių užduočių, pavyzdžiui, kažką paragauti nematant, pereiti per kojoms keistus pojūčius sukeliančius dalykus arba dar tai kažkaip būdavo susiję su miltais ir vandeniu, nes juk tešlą iš mūsų padaryti smagu :Dd. Šiais metais mūsų laukė mažiau nežinomybės, nes didžioji dalis vyko be užrištų akių.

2021m.

Krikštynos 2020m.

Be to neįvyko nieko labai ekstremalaus. Nors vis tiek likau šlapia. Vorele susėdę turėjome perpilti nežiūrėdami vandenį į stiklinę, kurią laiko žmogus už tavęs. Kartais neatrodo tai labai sunku, bet priklauso ir nuo to už ko atsisėdi. Po vakarienės išsiskirstėme po namelius.

2 diena ( pirmadienis). Buvom triukšmingai pakelti apie 8 ryto. Gavome laiko susiruošti ir vėliau, kai atėjo į poilsiavietę mažiukai, prasidėjo mankšta. Turiu pridurti, kad tai nėra paprasta mankšta. Tai pusiau šokis su mankštos pratimais pagal grupės ,,Skamp“ dainą, virtęs legenda. Be šitos mankštos net neįsivaizduoju šios stovyklos. Ji nėra sunki, veikiau smagi ir pakelianti nuotaiką, bet sušilti ir pasportuoti vis tiek spėji (Nuotraukų neturiu, bet ir tai reiktų tik filmuotos medžiagos ar pamatyti gyvai, jog suprasti esmę). Vėliau visi ėjome į pagrindinę sodybą pusryčių. Man patinka, kad čia viskas gamina vietoje ( galima ir prisijungti prie virtuvės darbų, jei tik yra noro). Dienotvarkė kiekvieną dieną buvo visai nemaža, tačiau šiais metais nelabai sekėsi mums jos laikytis. Vis nepataikydavome pagal valandas, pasikeisdavo planas ir pan.

Tačiau tą dieną mes vėl buvome priversti pajusti aplinką be regėjimo. Susiskirstėme poromis ir porininkas turėjo mus kažkur išsivesti, kol bandai atpažinti vietą, kurioje esi. Vėliau mus visus basomis ir užrištomis akimis išsivedė pasivaikščioti į mišką. Visai įdomus jausmas, kai turi tik pasikliauti tik kitu žmogumi ir savo pėdomis bei garsais. Be to tai beveik atstojo ir basų kojų takus, kai, ypač, ėjome per žvyrą ar netyčia nusidilginau. Visai įdomus pasivaikščiojimo variantas. Kiti vėliau dar galėjo eiti maudytis, o likę žaidė stalo žaidimus, kortomis, mafiją ir pan.

Poilsio valandėlei vyresni grįždavo į namelius. Diena buvo pakankamai rami, o ją užbaigėme tinkliniu, laužu ir keptomis ant laužo bulvėmis.

Senas, geras bulvių susuktų į foliją receptas :)). Na, o laužas pats savaime turbūt susijęs su stovyklomis. Prie jo visada linksma prisėsti. Tai tarsi bendrystės vieta, kai visi tiesiog sėdi, grožisi dangumi, ugnimi, vienas kitu, galbūt kalbasi ar dainuoja. Kai visus šildo tas pat šaltinis. Mažesni taip pat buvo atėję iki mūsų stovyklavietės ( nes laužas buvo būtent pas mus), tačiau jie išėjo anksčiau.

3 diena (antradienis). Vienintelė diena, kai labiausiai nepasisekė su oru. Beveik visą dieną lijo, tad ir planas veiklų pasikeitė. Jei diena turėjo truputį nuvarginti, tai ji gavosi ramesnė, nes vyko veiklos zonomis. Buvo kelios vietos, kelios veiklos, prie kurių buvo galima prisijungti. Buvo surengtas stalo žaidimų kampelis, grafičio piešimas, makiažo darymo pamokėlė bei veidų išsipiešimas kitokiais, animatorių dažais, buvo galimybė daryti koliažus ar užsiimti kūrybiniu rašymu.

Aš pasilikau prie paskutinės veiklos. Ši sritis mane žavi visur, kur bebūčiau. Pradėjome srauto pratimu, kai per daug negalvodamas tiesiog išrašai viską, kas yra tavo galvoje. Lyg ranka būtų tik automatiškai judantis mechanizmas. Nebuvo būti kurti kažko rišlaus ar rašyti sakinių pagal visas stiliaus taisykles. Tai buvo tiesiog rašymas, per kurį nereikėjo galvoti, tik leisti sau atsipalaiduoti. ,,Žaibo“ pratime gavome keistą situaciją, pavyzdžiui: ,,Grįžai namo ir radai savo lovoje padangas“ arba ,,Beždžionės mokykloje“ ir tai situacijai per duotą neilgą laiką reikia sugalvoti priešistorę. Kas turėjo nutikti, jog įvyktų tokia situacija. Įdomu tai, kad pas visus žmones sėdinčius prie stalo situacijų priežastys buvo sukurtos skirtingos. Taip pat dar turėjome porą užduočių, kaip parašyti istoriją apie išsitrauktos kortelės paveiksliuką. Arba ant lapo parašyti 9 bet kokius žodžius, dešimtas žodis turi būti veikėjas, tada visi ratu apsikeitėme lapais ir reikėjo parašyti istoriją taip, kad visi žodžiai būtų paminėti. Gavosi daug įdomių ir netikėtų istorijų. Man asmeniškai labai patinka tokios užduotys ir gana džiaugiausi, jog lijo ir galėjome laiką praleisti būtent taip. Vakare dar buvo diskoteka. Na, ji nebuvo tokia linksma kaip ankstesniais metais, tačiau kojas po to vis tiek skaudėjo. Be to, visada linksmiau su muzika.

4 diena (trečiadienis). Ši diena buvo jau daug labiau saulėta ir aktyvesnė. Padarę mankštą, pavalgę pusryčius susiruošėme į baidarių žygį. Iki starto vietos mus pavėžėjo autobusiuku, o sustojome vietoje, apie kurios aplankymą neturėjau jokios informacijos, tad tai buvo maloni staigmena, kad aplankėme ir daugiau nei galvojau. O atvažiavome prie Leonpolio dvaro.

Iš pažiūros senas ir apleistas dvaras, pasirodo nėra nenaudojamas. Jo rūsyje vyko meno paroda ,,Liūtai ir lapės“.

Galėjome apžiūrėti įvairias statulas susijusias su šiais dviem gyvūnais. O jų buvo pristatytai labai įvairių: vienos aiškios, gražios ir suprantamos, o kitos buvo tiesiog ,,menas“, nes reikėjo dar ir pasukti galvą kas tiksliai čia pavaizduota. Paroda neužėmė didelio ploto, tad ją apžiūrėjome gana greitai.

Bet tuo ekskursija dar nesibaigė, nes galėjome užeiti į vidų. Ir mane šiek tiek nustebino viduje susimaišęs senovinis stilius su dabartimi. Pavyzdžiui, sename, dideliame ir nerenovuotame kambaryje su pianinu pakabintas disko rutulys, o ant stalo guli garso technika su mikrofonu. Lyg žmonės iš praeities būtų nusprendę surengti vakarėlį. Ir šiaip ten buvo daug įdomių kambarių ir erdvių: balkonėlis su stalu lošimui ( įdomu, tai, kad iš visų pusių ant sienos veidrodžiai, čia gal  ,,nesukčiauk“ technika), kambarys su didele sofa, keliais senoviniais prietaisais ir šachmatų lenta su neįprastomis, specialiu stiliumi išraižytomis figūrėlėmis, į kitą pusę paėjus stovėjo ir baras, o arčiau įėjimo, kambariuke šone, buvo įrengta maža kino salė.

Lošiam pokerį

Visas toks miksas atrodė savotiškai, bet įdomiai. Pasivaikščioję po dvarą nusileidome prie upės ir pradėjome žygį baidarėmis. Trasa buvo lengva, nes plaukėme plačia Šventosios upe, kurioje nebuvo jokių kliūčių. Plaukėme apie dvi valandas, kol sugrįžome iki stovyklavietės.

Taip pat pradėjome ruoštis aukcionui, daryti darbus, rinkti pinigus ir stengtis surinkti kuo didesnę sumą (na, gaila, bet pinigai nebuvo tikri, tačiau tikri tiek, jog už juos galėtumėm gauti materialių daiktų, palengvinimų ar pramogų). Mūsų komandai labiausiai padėjo vakare vykstantis talentų šou. Kadangi, dalyvių nebuvo daug, mes susitarėme su savanoriais, kad kažkiek gausime už vaikinų šokį. Vėliau gavosi taip, jog exprontu, per penkias minutes prisiminėm šokį ir mes su merginomis nuo vienuolyno laikų, tad dar šokome ir mes, nors visai neplanuotai. Nors, vaikinai šokyje mus turbūt nukonkuravo. Taip pat dar turėjome ir filmų vakarą. Pirmieji filmą pagrindinėje sodyboje žiūrėjo mažiukai, o vėliau vadovų name žiūrėjome ir mes. Na, negalėčiau pasakyti nei, kad žiūrėjome siaubo filma, nei, kad komediją, nes vien pavadinimas viską pasako ,,Sofa žudikė". Taip, mes žiūrėjome siaubo filmą apie sofą, kuri nužudo žmones, o vėliau kažką padaro su jų sielomis ( šiek tiek sunku suprasti tiksliai tokį filmą). Jei tai išties buvo kurtą, kaip rimtas siaubo filmas, tuomet jis labai prastas, bet pas mus esmė buvo tieisog smagiai praleisti laiką. O kai kurios vietos tikrai prajuokino. 

5 diena (ketvirtadienis). Taip jau sukrito, jog žygis persikėlė vos ne į paskutinę dieną, nors turėjome būti pradžioje savaitės. Pagal užuominas priėjome raudonų plytų buvusį malūną, kurio langai užkalti ir labai įdomiai bei gražiai išpiešti visur.

O vėliau nuėjome link kito malūno, tik šįkart vandens. Žygis nebuvo labai ilgas ar sunkus, na, bet kaip priešpaskutinę dieną šiek tiek pasijautė. Nors tikėjomės, kad bus blogiau. Vėliau sekė didžioji dalis – aukcionas. Suskaičiavom visus pinigus, gavome grupėmis lenteles su skaičiumi, buvo siūloma kažkokia pramoga, palengvinimas ar daiktas, o mes galėjome kelti savo lenteles, siūlyti kuo didesnę sumą, kol ji bus parduota didžiausius pinigus pasiūliusiai komandai. Mes su grupe nusipirkome ledų, karališkus pusryčius, ,,misterį“ prizą ir vieną papildomą valandą telefonams. Galėjome dar pirkti ir mankštos nedarymą ar filmų vakarą, ar ką nors kitą, tačiau mankšta mums patinka, vakarą norėjome praleisti pokalbiams ir tiesiog buvimui kartu kažkaip kitaip... Aukcionas yra smagioji dalis, nes prie visų veiklų gali prisidėti dar ką nors, ką gaus tik tavo grupė. Galima gauti visokių privilegijų. Mano sesės grupė, pavyzdžiui, nusipirko vadovų teismo vedimą.

Vadovų teismas 2020m. (šių metų prasta kokybė)

O taip, tai ne ką mažiau smagesnė dienos dalis. Visą dieną buvo galima siūlyti ir užrašyti įvairias bausmes vadovams, dėl kurių vėliau vyko teismas. Vyko kažkas panašaus į vaidinimą, vedantieji yra teisėjai, priesaikos prižiūrėtojai ar žmonės atvedantys kalinius, o tie kaliniai būna vadovai ir savanoriai. Siūlomos bausmės, mes visi likusieji balsuojame ir išrenkame, kurią tam tikras vadovas turės įvykdyti. Na, o jie nelabai turi pasirinkimo, tik kaip jas vykdyti. Vienos bausmės šiek tiek žiauresnės, kitos lengvesnės (žinoma, viskas proto ribose), tačiau visos jos smagios ir mums, ir tikriausiai jiems (arba nelabai). O kai vadovai buvo ,,nubausti“ vėl buvo uždegtas laužas ir tiesiog mėgavomės paskutine naktimi, stovyklavietės aplinka ir draugais, su kuriais buvimo laikas tirpo.

6 diena ( penktadienis). Paskutinis rytas drauge. Paskutiniai pokalbiai ir atsisveikinimai. Užsidėjome baltus marškinėlius ir ant jų rinkome draugų parašus ar palinkėjimus atminimui. Kad jie visada būtų arčiau. Taip jau gavosi, kad stovykla vyko ne visą savaitę (7 dienas), o dėl sodybos užimtumo ir ten vykstančios šventės savaitgalį ji buvo sutrumpinta. Pamiršau pridurti, kad kiekvienas turėjome savo vokelius ir į juos buvo galima per savaitę rašyti vieni kitiems laiškus. Na, turėjo būti ir dar vienas dalykas su tais laiškais ir vokeliais, tačiau šiek tiek nesigavo ir to nepadarėme. Turbūt fainiausias dalykas yra grįžus po stovyklos ar šiaip pasiilgus draugų perskaityt jų parašytus laiškelius. Be to užduotį parašyti laišką, dar prieš stovyklą turėjo ir tėvai. Jų laiškus išdalino tik stovyklai einant į pabaigą. Vienus tai sugraudino, užplūdo namų ilgesys, na, bet su mano mama verkti net negalėjau, surašė mūsų ,,prikolų". Ir net eilėraštį sugalvojo... Taigi, susirinkome vokus, likusius daiktus, apsikabinome ir po truputį visi išsivažinėjo. Iš visų trijų metų šie buvo keisčiausi, kitoniškiausi ir turbūt ramiausi. Galbūt todėl, jog daug visko pasikeitė. Gaila, jog neįvyko šokių maratonas, nes praeitais metais paūžėm kaip reikalas, o dar buvau ir nugalėtojų sąraše po nemažai laiko šokių be sustojimo.

Po šokių maratono praeitais metais, gal kitais vis dėlto kartojam? 

Tačiau bet kokiu atveju ir šioje stovykloje atsirado naujų patirčių, naujų draugų, naujų prisiminimų. Žinau, kad kitais metais viskas bus dar labiau kitaip, tačiau juk kažko naujo neišbandę nepatirsime smagiausių momentų. Tad iki kitų metų, ,,Svajonių stovyklą“. O jūs būtinai pasidalinkite savo stovyklų patirtimi komentaruose arba man asmeniškai žinute! Lauksiu visų jūsų patirčių, nes kiekviena išvyka ar stovykla yra unikali savaip ir be galo įdomi. Taip pat galite dalintis ir kitokiais atradimai: kelionėmis, įdomiomis vietomis, įspūdžiais, savo istorijom ar bet kuo, kuo norite pasidalinti. Ir ačiū visiems kas skaitėte iki galo!

Jūsų Rusnė

Kilo klausimų? Turi pastebėjimų? Kažko pritrūko? Kažkas patiko? Susisiekime: 

Facebook: Rusne KuleviciuteInstagram:rusnekuleviciute 

P.s Dalis nuotraukų iš asmeninio archyvo, dalis priklauso ,,Svajonių stovykla" puslapiui.