Vokietijos pasaka
Sveiki, praeitam straipsniui buvo iškilusi grėsmė neįsikelti (nors buvo vėlai įkeltas, straipsniu pasidalinau ir jį galite rasti čia), bet tik dėl interneto nebuvimo ir laiko visko suredaguoti pritrūkimo. Tokia problemytė iškilo, nes išvykau. Šiame straipsnyje viską papasakosiu plačiau ir pasidalinsiu nerealiais įspūdžiais. Taigi, tai buvo 4 dienų kelionė į Vokietiją su klase. Mūsų nuostabi auklėtoja pasiryžo suorganizuoti tokią didelę ekskursiją, jog iki pačio išvykimo man viskas atrodė apgaulingai netikra ir nerealu, lyg sapnuočiau ar būčiau situaciją susikūrusi savo vaizduotės pagalba. Bet viskas įvyko iš tikrųjų.
1 diena. 4 ryto pajudėjome iš Elektrėnų. Iš vienos pusės 3 nakties kėlimasis skamba kaip laukiantis didelis nuovargis, tačiau kelioninis, geras jaudulys greitai išbudino. Taip jau turbūt veikia psichologiškai, jog į darbą, mokslus keltis anksti yra sunku, o besileidžiant į nuotykius adrenalinas gali išbudinti ir vidury nakties. Be to autobuse laiko snūduriavimui buvo per akis. Autobuse išvažiuojančiu iš Eleketrėnų jau buvo keletas žmonių ir nelabai supratau ar jie važiuos kartu, ar kas čia vyksta, tačiau pasirodo, kad tuo autobusu žmonės važiavo iki Vengrijos, o mus pavėžėjo tik iki Kauno kur persėdome į savo autobusą. Iš tiesų džiaugiuosi tuo, nes į Vokietiją važiavome autobusu, kuriame buvo ir daugiau vietos ir, mano akimis, daugiau patogumų. Rūpinosi kelionės planu ir mus vežė agentūra ,,Guliverio kelionės". Planas buvo aiškus ir numatytos pramogos skambėjo viliojančiai, tad, manau, jie puikiai padirbėjo. Važiavome per Lenkiją iki miestelio šalia Magderburgo.
Pažintinių sustojimų nebuvo, tik pavalgymo ir tualeto pertraukėlės, tačiau pravažiuodami matėme ir Varšuvos dangoraižius. Iš viso nuvažiavome apie 1200 km ir miestelį pasiekėme tik vakare. Maždaug 15-16 valandų autobuse. Todėl ir sakiau, jog nusnausti galėjome ir ne vieną kartą. Pasiekę savo viešbutį, gavę raktus nuo kambarių ir instruktažą dėl pusryčių, išsiskyrėme su klasiokais ir kaip laisvu laiku išėjome pasižvalgyti kas yra aplink.
 |
| Namas miestelyje |
Su draugėm eidamos gatvele, pastebėjome parduotuvę ,,Lidl", bet kas įdomu, jog tai nebuvo toks pat pastatas, kokį stato visur kitur. Parduotuvė įsikūrusi raudonų plytų pastate ir tarsi chameleonas susiliejo ir susiderino prie aplinkos. Iš pradžių einant toliau galvojau, kad einame per gyvenamųjų namų kiemus, bet tuomet įžengėme į už kampo pasislėpusią, turbūt pagrindinę, miestelio aikštę su fontanais.
Rodos, kažkas pastatė gražiausius namus, viską sutvarkė, nupjovė visur žolytę, bet pamiršo įkelti žmonių. Miestelis tarsi apleistas, bet toks tvarkingas, jog sunku rasti šiukšlelę ant grindinio. Pasakiškai graži vieta. Namai išskirtinio stiliaus ir neatrodo labai modernūs, bet tai jiems labiausiai ir suteikė žavesio. Ir visur prisodinta rožių - tiek kiemuose, tiek prie tvorų, turgavietės, gatvių.
Jos suteikė prabangos ir gyvybės. Nors tuo pačiu ir atrodo, jog patekai į ankstesnių amžių vietovę, kai jos pasodintos prie tokio stiliaus namų. Kas man dar įsiminė, tai, kad suoliukai pastatyti po vieną sėdinę kaip kėdės, bet sujungtos ir žiūrinčios į priešingas puses. Su didele kompanija ant tokių nelabai pasėdėsi, tačiau jei esi vienas ir tiesiog nori ramiai pasėdėti tai puiki vieta.
Taip pat ten populiarūs dviračiai. Nes vis dėlto matėme keletą pavienių žmonių ir jie važinėjo būtent dviračiais. Na, arba tai tik toks sutapimas. Tolumoje dar matėme didelį pilką pastatą su baltomis kolonomis priekyje, panašų į dvarą, tačiau priėjimo prie pat jo neradome. Tik priėjusios šiek tiek arčiau, kad skirtų nuo pastato tik namų eilė, pastebėjome, jog tokių jų stovi ne vienas. Gaila, nepavyko išsiaiškinti kokia jų paskirtis. Dar šiek tiek pasivaikščioję grįžome ir nakvojome viešbutyje Sachsen Anhalt Magdeburge.
 |
| paslaptingasis dvaras |
2 diena. Pavalgę švediško stalo pusryčius, apie 8 valandą ryte palikome miestelį ir išvažiavome link Brėmeno. Iki pirmos mūsų stotelės - Serengečio parko buvo apie 200 kilometrų. Kelias labai neprailgo, nes palyginus su praeita diena važiavome maždaug 8 kartus mažiau. Be to grojo muzika, o kai kurie tuo tarpu dar pasnūduriavo. Į parką atvažiavome truputį anksčiau, todėl dar nuėjome pasižiūrėti į beždžionėles. Pats parkas buvo įkurtas šeimos, o dabar jo plotas siekia 200 hektarų. Visų beždžionėlių neaplankėme, tik susidraugavome su lemūrais ir miegančiais raudonaisiais variais.
Vėliau mūsų atvažiavo specialus Serengečio dviaukštis autobusas. Iš tiesų, šiuo atveju buvo geriau sėdėti pirmame aukšte, nes gyvūnai tikrai nėra tokie aukšti ir iš apačios geriau viskas matosi. Pasisekė, kad gidė vedė ekskursiją anglų kalba, nes kitaip nieko nebūčiau supratusi. Visas safario parkas suskirstytas pagal žemynus ir juose gyvenančius gyvūnus.
 |
| Gyvūnai, gyvenantys pietų Afrikoj |
 |
| Suskirstymas žemynais |
 |
| Kana |
Kiekviena ,,žemyno'' teritorija buvo pilna ne tik tame regione gyvenančių gyvūnų, bet ir statulų, dekoracijų atitinkančių žemyno kultūras.
Be antilopių buvo ir daugiau įdomių gyvūnų: raganosiai, vienkupriai ir dvikupriai kupranugariai, žirafos, netgi liūtai, tigrai (paprasti ir baltieji), stručiai, stumbrai, flamingai, asiliukai, ir dar daugybė kitų. Prie vienintelių liūtų, tigrų reikėjo dėl saugumo užsidaryti ir užremti autobuso duris, tačiau visi kiti gyvūnai atrodė pripratę ir nei puolantys, nei bijantys žmonių. O ir patys liūtai, kurių saugojomės, ramiai miegojo, besideginantys priešais saulę. Oras tikrai pasitaikė puikus, visi įdegėme veidus, o kai kuriems gyvūnams su kailiu nors jie ir kilę iš karštųjų kraštų, neabejoju, irgi buvo karšta.
Gidė apie kiekvieną gyvūną pasakojo įdomių faktų, pavyzdžiui, kad jakų pienas yra rausvas. Man tai buvo naujiena. Apvažiavus visus gyvūnus turėjome laisvo laiko. Be safario parke buvo daug įvairių atrakcionų. Pirmiausiai išbandėme dar džiunglių safarį. Susėdome į autobusiuką be langų ir pajudėjome beveik tokiu pačiu keliu, kokiu važiavome prieš tai. Iš pradžių maniau, kad mes tiesiog vėl apvažiuosime gyvūnus, tik galbūt bus ir kitokių, bet iš tikrųjų viskas vyko kitaip. Įvažiavome į miško keliuką, kur kitiems vairuotojams yra įspėjamas plytos ženklas. Privažiavome judančias ir riaumojančias liūtų statulas. Jos didelio įspūdžio nepaliko. Judant gilyn į mišką sutikome ir daugiau mechanizuotų statulų, tačiau visas smagumas prasidėjo, kai privažiavome prie stručių statulų. Iš vienos autobuso pusės statulos pasakojo kažkokią istoriją, visų žvilgsniai buvo nukreipti į jas, kai iš kitoje pusėje stovinčio stručio pasipylė vanduo.
 |
| Mane ,,apšlapinęs" strutis |
Tuomet dar nežinojau nerašytos taisyklės nesėdėti kairėje pusėje, jei nori likti sausas, tačiau tokią išradome, kai būtent ant manęs, sėdinčios kairėje pusėje dažniausiai liejosi vanduo. Kuo toliau važiavome, tuo linksmiau darėsi. Mechanizuota gyvatė spjaudėsi ,,nuodais", bet srovė tiško tik ant vienos eilės. Vietoj to, kad vieną kartą užtiškus vandeniui ant kažkokio žmogaus mes važiuotumėm toliau, autobusiukas kaskart pasislinkdavo tik truputį. Taip mes sėdėdami prieš paskutinėje eilėje, jau spėjome ir susitaikyti su šlapiu likimu artėjančiu link mūsų. Vėliau įvažiavome ir į prūdą, o vairuotojas nors ir kalbėjo vokiškai buvo labai juokingas.
 |
| Mes važiuojame keliu... |
Išėjau iš autobusiuko šlapia, bet buvo labai smagu. Vėliau dar išbandėme ir kitus atrakcionus. Turbūt mums neužteko vandens ant savęs, nes dar dideliu greičiu ir staigiais posūkiais plaukiojome motorine valtimi bei leidomės vandens kalneliais sėdėdami rąste.
Leidomės ne tik vandens kalneliais, bet ir paprastais. Anksčiau tokiais greitais nesu važiavusi, todėl vienu momentu atrodė, jog ir oda nuplyš nuo veido. Supomės laivu, velnio ratu, važiavome džipu ,,monstru" ir kitaip smagiai leidome laiką.
 |
| Besisukant Velnio ratu |
 |
| ,,Monstro" mašina |
Valgėme parko erdvėje esančiame kioskelyje, bet kas yra fainiausia, jog ten dirbo tik vienas žmogus, jis ir aptarnavo ir pats gamino, bet buvo labai malonus ir draugiškas. Arba mums pasisekė sutikti tokių žmonių, arba beveik visi Vokietijoje yra daug laimingesni. Jie šypsosi, maloniai bendrauja ir stengiasi tau padėti net, kai nevisiškai supranti kalbą. Man pasirodė, jog Vokietija yra maloni ir laiminga šalis. Galbūt dėl to kaltas oras, juk pas juos dažniau šviečia saulė. Antroji dienos dalis buvo skirta Brėmeno miestui.
Pats miestas yra senas, įkurtas maždaug VIII amžiuje, bet dabar yra labai atnaujintas, nes per antrą pasaulinį karą 90% buvo subombarduotas. Bet šiaip tai yra turtingas pirklių miestas. Rotušės aikštėje stovi pirklių gildijos rūmai, kurie buvo pastatyti iš miestiečių pinigų ir savo grožiu bei didingumu simbolizuoja miesto turtą.
 |
| Pirklių gildijos pastatas |
Taip pat miestas garsėja kava ir mugėmis. Manoma, jog kas trečias kavos puodelis Vokietijoje yra būtent iš Brėmeno. O šalia esančio Brėmeno uosto miesto austas yra bene didžiausias Europoje. Vien įvažiavus į pagrindinę aikštę mano širdis apmirė. O matant tai ir išlipus iš autobuso, gyvai savo akimis, buvo kažkas nuostabaus. Visi namai atrodė tiesiog pribloškiančiai, o pagrindiniai: rotušė, pirklių gildijos rūmai, parlamento pastatas, paauksuoti ir didingi, kaip iš pasakų. Be kavos Brėmenas, žinoma, garsėja dėl ,,Brėmeno muzikantų".
 |
| ,,Brėmeno muzikantų" skulptūra |
 |
| Laiptukai vedantys į vyno rūsį |
Iš pradžių, ten atsitiktinai numirė vienas pasigėręs benamis, jo ilgai niekas nepasigedo, tačiau galiausiai rastas kūnas buvo puikiai išsilaikęs. Todėl tai pasirodė kaip puiki vieta laidoti ir turtinguosius. Pavyzdžiui, dabar ten guli ir Anglijos princesės mumija. Taip atsitiko dėl tragiškos meilės istorijos, kai princesė pabėgo į Vokietiją, o Anglijos princas iš keršto ją apipylė siera, sudarkė jos veidą taip, kad jos nepažino pasienyje atgal į Angliją ir likusį gyvenimą ji pragyveno Brėmene, kur buvo ir palaidota. O ten pat įrengtas ir kerinčio grožio sodelis.
 |
| Sodelis vidiniame rotušės kieme |
Tuo metu, kai lankėmės mieste vyko šventė. Sutapo taip, jog muzika užgrojo kaip tik tuomet, kai mes įžengėm į pagrindinę aikštę. Toks sutapimas man pasirodė labai magiškas. Gavome šiek tiek laiko pasivaikščioti po miestą savarankiškai, nusipirkti suvenyrų, nusifotografuoti ir dar bent truputį pasigrožėti didingais pastatais ir išskirtinių raštų nameliais. Nors asmeniškai galėčiau prasėdėti ir grožėtis Brėmenu, kad ir visą dieną.
Ten dar pasivaikščiojome ir po vadinamą ,,Šniūro rajoną". Gatvelės ten tokios siauros, jog sunkoka praeiti ir vienam.
 |
| Siaurosios gatvelės |
Nakvojome miestelyje netoli Brėmeno, viešbutyje Oyten Am Markt. Šiek tiek pasivaikščiojome ir po tą miestelį, tačiau jame nebuvo tiek daug gražių vietų, tik bažnytėlė su kapinaitėmis ir šiek tiek toliau paėjus atsivėrę laukai.
Buvome vietoje dar net vartams neatsivėrus į patį parką, tačiau žmonių jau buvo prisirinkę labai daug. Likus kelioms minutėms iki atidarymo visi stovėjo taip susigrūdę, jog net norėjosi pabėgti į atokesnę vietą, kad vartams atsidarius niekas nesumindžiotų ar neatsiskirtum nuo draugų. Tai labiau priminė prie starto besiburiuojančius maratono dalyvius. O ir rinkosi žmonės iš įvairių pasaulio šalių. Pagaliau vartams atsidarius laikydamasi draugų su visa ta žmonių mase pajudėjau į parko vidų. Kadangi, jis didelis, žmonės po truputį pasiskirstė ir nebeliko tokios sumaišties. Atrakcionų pagrindą Heidės parke sudaro įvairiausi kalneliai.
Vienas iš jų - Kolosas - vienas aukščiausių ir aukščiausių medinių atrakcionų pasaulyje. Na, aš jo neišbandžiau, tačiau vien pamatyti tokį didelį statinį, kurio važiuoja ir klykia žmonės yra ganėtinai verta. Nes to nepamatysi kiekvieną dieną ar Lietuvoje. Pradėjome panašiu vandens kalnelių atrakcionu kaip ir Serengečio parke, tik šis buvo didesnis, o nuolydis statesnis.
Po to sėdome į ,,Ghost busters" vagoną ir šaudėme į vaiduoklius. Šiek tiek buvo sunku išlaikyti orientaciją ir tą erdvės suvokimą, kai tave kažkur vežioja, o tu turi šaudyti į iš visų pusių skraidančius vaiduoklius, tačiau dėl tokio efekto ir važiavome su specialiais 5D akiniais.
Saulė kaitino, vanduo nuo praeito atrakciono išdžiūvo akimirksniu, tad dar pasileidome vandens padangomis. Bent kartą ne aš likau šlapiausia. Man labiausiai patiko vieta, kai plaukėme tarp dviejų krioklių, daug kas rėkė, nes vanduo taškėsi tiesiai į mus iš visų pusių, o man buvo tiesiog gražu. Norėčiau paplaukioti panašioje vietoje, bet sukurtoje be žmogaus pagalbos.
 |
| Įplauka, kuri matėsi kol laukėm eilėje prie valčių |
O pabuvę vandeny, skridome oru. Erdvėje skirtoje filmukui ,,Kaip prisijaukinti slibiną" atsigulėme, taip gulsčiomis į karuselę ir buvome pakelti į orą. Laikytis nereikėjo, ant mūsų buvo apsauga, todėl galėjome tik pasimėgauti akimirka.
 |
| Skraidėme kažkur ten |
 |
| Prie filmuko herojaus Bedančio |
Visiškai neišbandyti jokių kalnelių Heidės parke būtų nuodėmė. Nors ir draugės važinėjosi daugiau ir aš išbandžiau porą kalnelių.
 |
| (Šios kilpos, deja, neveikė) |
Galbūt būčiau pasiryžusi ir dar vieniems ,,Krake" kalneliams, tačiau eilėje būtų reikėję pralaukti tiesiogine prasme valandą. Tai irgi vienas populiariausių kalnelių šiame parke, todėl žmonių susigrūdo prie jo žymiai daugiau nei ir prie tų, prie kurių laukti reikėjo daugiau nei pusvalandį. Ir tie kas važiavo sakė, jog status kritimo efektas labai geras, bet patys kalneliai pasirodė per trumpi, kad dėl jų reiktų laukti taip ilgai.
 |
| Eilės... |
Netoli ,,Krake" kalnelių, kol valgėme nuotaiką pralinksmino dainininkų pasirodymas. O muzika yra toks dalykas, kuris tinka visur ir visada. Atmosfera su muzika pagyvėja ir palengvėja. Dar leidomės ir laisvojo kritimo atrakcionu, tačiau jo sumažintoje versijoje. Bet mums kaip tik pasisekė, kad tuo metu nesileidome didžiuoju, nes kaip tik kol laukėme eilėje ir supomės žmonės pakibo ir užstrigo 103 metrų aukštyje. Aišku, juos vėliau ramiai ir lėtai nuleido, bet jausmas būt užstrigus taip aukštai ir žinoti, kad nieko negali padaryti neturėjo būt labai smagus. Todėl man buvo daug smagiau nusileisti iš mažesnio. Šiame parke pramogų gali atrasti visi nuo mažiausių iki seniausių. Negalėjau parašyti didžiausių, nes ant kai kurių atrakcionų yra uždėtas 1,95cm limitas. Eidami atgal link autobuso pabuvome ir mažiausi, praeidami pro ,,Peppa pig land".
Ten buvo visas Peppos miestelis ir su ja, jos tėvais, draugais ir kitais gyventojais. Užsukome ir į patį kiaulytės Peppos namą. Žinau tik tiek, jog mano mažom sesėm ten būtų labai labai patikę. Paskutinė stotelė mums buvo suvenyrų parduotuvė, o vėliau jau teko grįžti į autobusą. Parke tikrai yra daug veiklos, visko išeiti net nespėjome, nors ten buvome didžiąją dalį dienos (nuo 10h ryto iki 17h vakaro), tačiau man asmeniškai Serengečio parkas patiko labiau.
Prieš akis dar laukė ir 500 km kelionė iki Lenkijoje esančio Picaro pod Strzechą viešbučio. Nors dar netraukėme tiesiai namo, ši diena buvo paskutinė Vokietijoje. Kirsti sieną buvo labai liūdna, nes šalis pasirodė labai graži, tvarkinga, stebuklinga ir jos, visų joje esančių grožių ir smagumo palikti nesinorėjo. Bet tuo pačiu buvau laiminga, kad ją aplankiau ir, jog man pasisekė ją pamatyti tokią nuostabią būtent šią vasarą su savo klase. Viešbutį pasiekėme vėlai vakare, o rytojaus rytas vis artėjo primindamas, kad kelionė eina į pabaigą.
4 diena. Po sočių pusryčių galutinai susikrovėme daiktus ir pajudėjome link namų. Dar buvo likę apie 900 km. Vėlgi stojome tik pavalgyti užnugaryje palikdami Varšuvą ir kitus miestus bei miestelius. Bet net ir valgio užsisakymas atrodė labiau sudėtingas, nes Vokietijoje mokėjau kelis žodžius, o Lenkijoje atrodo pamiršau net ir tuos porą, kuriuos jau buvau išmokusi. O kai jau kirtome Lietuvos sieną pasidarė keista, kad visi mane galės dabar suprasti ir aš suprasiu visus. Auklėtoja buvo paruošusi eilėraštuką apie visą kelionę ir padėkas vairuotojams, gidui. O kad būtų linksmiau dar sugalvojo ir po eiliuotą mįslę apie kiekvieną mokinį, o mes turėjome atspėti kuris iš mūsų čia apibūdintas. Prisipažinsiu, kai kurių nebūčiau atspėjusi. Visa diena buvo paskirta važiavimui ir namų pasiekimui. O juos pririedėjome tik maždaug apie 22h. Kelionė baigėsi toje pačioje vietoje, kur ir prasidėjo, tačiau dabar mes buvome pilni įspūdžių, prisiminimų ir gerų emocijų nors tuo pačiu ir malonaus nuovargio.
 |
| Tas prailgęs kelias... |
Esu labai dėkinga visiems, kurie prisidėjo prie smagių prisiminimų būnant tenais. O Vokietijos pasiilgau iškart kirtusi Vokietijos - Lenkijos sieną, nes tai tikrai nuostabi vieta. Tokiam miestelyje kaip tas, kuriame buvome pirmą dieną, miestelyje šalia Magderburgo, iš esmės galėčiau ir gyventi. Ten tylu, pasakiškai gražu, o labiausiai mane sužavėjo visoje Vokietijoje paplitęs namų stilius. Bet kaip sakoma: ,,Visur gerai, bet namuose geriausia" ir ta mano Lietuvėlė, žinoma, graži. Džiaugiuosi šia kelione ir jums palinkėčiau džiaugtis savo išvykimais, atradimais, kad ir mažais. Dar viena šalis mano aplankytų sąraše ir tikiuosi tokių bus vis daugiau, o jums galėsiu apie jas papasakoti vis vaizdingiau, realistiškiau ir įdomiau. ;)
Rusnė
Kilo klausimų? Turi pastebėjimų? Kažko pritrūko? Kažkas patiko? Susisiekime:
Komentarai
Rašyti komentarą