Poezijos paslaptys

        ,,Ant krašto balkono“

Tik noriu įkvėpti

To trykštančio oro.

Tik noriu pajusti

Medinį kraštą balkono.

Ir ne todėl, jog norėčiau

Link žemės nukristi.

O tam, jog galėčiau

Su vėju nuskristi.

Rankom surinksiu žvaigždes,

Nes mėnulio bijau – neužteks.

Lietus nuriedėjo nuo skruosto,

Nebenorėjau mėnulio, tik uosio.

Širdis, kuri buvo giliai

Iššoko, suspurdo, ištryško gražiai,

Nes aš vėl įkvėpiau oro.

Ir daugiau nereikėjo stovėti

Ant krašto balkono.

-Rusnė Kulevičiūtė

Kas yra poezija? Ir kam ji skirta? Poeziją mes visi suprantame labai skirtingai – vieni tik kaip žodžius su besirimuojančiomis galūnėmis, kiti joje įžvelgia daugiau: jausmus, intonacijas, perteikiamas paslaptis, minties suvokimą ir pan. Aš asmeniškai eilėraščius sieju su melodijom, nes prozą skaitau, o poezijos klausau. Na, tai labai platus žodis su daug interpretuotų reikšmių. Kaip ji susijusi su manimi ar tinklaraščiu? Aš pati mėgstu surimuoti žodžius taip, jog jie skambėtų išraiškingiau ar paslaptingiau, įdomiau nei paprastai pasakyti. Nors nesu tokia poetė, kad galėčiau kaupti eiles storiausiose albumuose, jos mano gyvenime vis pasirodo ir užklumpa. Žodžių žaismas vis įsitraukia mane. Ir tai įvyksta dažnai visiškai netikėtai, nes jokie eilėraščiai negimsta atsisėdus, nusprendus kažką sukurti ir išvarginus save, jog būtinai turiu kažką sugalvoti. Tie žodžiai tiesiog įsilieja į mintis ir kartais atrodo, jog tokioms mintims nesvarbu nei ką tu darai, nei kur tu esi net jei tai vidurys nakties. 

Įdomu, kad vienu metu tai įaudrina jausmus, mintis, bet tuo pačiu ir nuramina. Leidžia atitrūkti nuo realybės ir paleisti, išrašyti mintis. Manau, eilės galėtų veikti kaip meditacija, nesvarbu rašai jas, skaitai ar klausai ir galbūt taip net įmanoma išvengti kai kurių konfliktų. Be to tai turtina vaizduotę ir platina pasaulėžiūrą. Rankdarbius galima savotiškai susieti su menu ar kūryba nors tai ir nėra tas pats. O su menu ir kūryba daug glaudžiau susijusi poezija. Taip pat renginį ,,Poezijos pavasaris“ galima traktuoti ir kaip kelionę, todėl, manau, nenuklysiu į lankas kalbėdama apie tai. Be to juk reikia aprašyti ir kitus dalykus, pateikti naujovių. ,,Poezijos pavasaris“ kaip tik vyko visą gegužę, o praeitą šeštadienį buvo surengtas ir Elektrėnuose. Lietuvoje tai jau 57-intas, o Elektrėnuose 43- ias  kartas. 2019 m. teko ir man jame dalyvauti ne tik kaip žiūrovui.

Mano mama, sesė ir močiutė ,,Poezijos pavasaryje"

Skaičiau pro langą kaip balsas iš dangaus eilėraštį, ne savo ir, deja, autoriaus neprisimenu, tačiau vien tas jausmas, jog prie to prisidedu daugiau išliko prisiminime geras. Tuo metu jauti garbę skaityti, nes tavęs klauso ir ne šiaip, kaip mokyklos pristatyme, bet jie per tavo balsą pasiekia kažkieno eilėraštį. Šiais metais ėjau kaip tas klausytojas. Pastaruoju metu negalvojau daug apie poeziją, jei rašiau, tai tik kitokius tekstus, įrašus tinklaraščiui ir nebežinojau ar man tikrai patiks. Na, norėjau ten eiti ir paklausyti, bet, kad taip užburs kaip užbūrė jau nebesitikėjau. Tos eilės palietė kažkaip kitaip, giliau. Abromiškių svirne savo ir kitų autorių eiles skaitė V. Braziūnas, I.J. Janonė, S. Poisson, aktorė D. Jankauskaitė ir svečias iš Latvijos P. Draguns. Nei vieno iš jų nebuvau girdėjusi, nei vieno iš jų nebuvau mačiusi, bet dabar tikiuosi, išgirdusi atpažinsiu. Tie eilėraščiai visi buvo labai skirtingi, ne visi iš jų man buvo prie širdies, tačiau buvo ir tokių, kurie suvirpino kažkur giliau ir kai klausiau, negalėjau apie nieką kitą galvoti. Ypač patiko S. Poisson eilėraštyje skambėjusios eilutės: ,,kepdama blynus mačiau kapsint į keptuvę dabar tai buvo panašu į ašaras sukepiau jas su obuoliais ir suvalgiau“. Galbūt kartais išties mums reikia tas ašaras sukepti su obuoliais?

Poetė Sara Poisson

Visas renginys buvo labai jaukus ir šiltas. Tarpuose grojo muzikantai Rūta ir Vidas. Per jų dainas man labiau norėjosi šokti nei ramiai sėdėti ir klausyti, jie pagyvino visą atmosferą. Taip pat neplanuotai, bet paklausėme ir latvio akapelos.  Na, galiu pasakyti tik tiek, jog to neišgirsi kasdien ir tai buvo gražu bei jautru. Susirinkusių buvo nedaug ir galiu prisiekti, jog buvau jauniausia, nieko nebuvo ir dešimčia metų vyresnio, tačiau tai nieko keisto. Nedaugelis dabar domisi tokiais vakarais, ypač mano amžiuje, nors, manau, kad tai yra gražu. 

Tarp susirinkusių

Galbūt, poeziją pamačius iš kito kampo ja susidomėtų ir daugiau žmonių, nes dabar dažnai ji siejama su nuoboduliu ir varginančiomis pamokomis. Nežinau, kaip gražiąją poezijos pusę parodyti, nes, manau, žmogus turi pats išgirsti ją ir priimti, bet ji tikrai yra. Suprasti, kokia yra eilėraščio eilučių prasmė, ką norėjo tuo pasakyti autorius, kaip mokė mokykloje, mano manymu, retai kada yra įmanoma. Nes dažnai tai gali būti spėlionės ir tik pats autorius kartais žino tikslią mintį, ką norėjo aprašyti, nors būna atvejų, kai ir tos minties vienos ir vienintelės nėra. Manau, todėl eilėraščiai ir yra žavūs, nes juos mes prisitaikome sau arba patys prisitaikome prie jų. Tokiuose renginiuose kaip ,,Poezijos pavasaris“ galima daug suprasti arba nesuprasti nieko, tačiau bet kokiu atveju kažką išėjus išsineši kartu.

Bendra nuotrauka prie Abromiškių svirno

Kažkas didingesnio ir paslaptingesnio lieka viduje ar pasąmonėje. Lieka pati poezija. Šis straipsnis yra kitoks nei ankstesni, tačiau tikiuosi, jog atradote ką nors gražaus. Galbūt net atradote pačią poeziją. Šis žodis man asmeniškai skamba magiškai. Jį norisi tarti pašnibždomis, lyg paslaptį, bet į pačius eilėraščius įdėti tiek jausmų ir energijos, jog jie skambėtų garsiai ir tvirtai. O su kuo jums ji asocijuojasi? Ar jūsų gyvenime sklando eilės? Lauksiu visų pasidalinimų tiek komentaruose, tiek parašytų man asmeniškai. Jei nenorite pasidalinti įžvalgomis viešai, galite pasirašyti ir anonimiškai. Pažvelkit pro langą ir pamatykit daugiau.

Jūsų Rusnė

Kilo klausimų? Turi pastebėjimų? Kažko pritrūko? Kažkas patiko? Susisiekime: 

Facebook: Rusne KuleviciuteInstagram:rusnekuleviciute