Kaip gi su tuo ledo rituliu? Interviu su Dovydu Kulevičium.

 

    Sveiki, praeitame savo straipsnyje krepšinį palyginau su ledo rituliu. Tad jei jau pradėjau, pagalvojau praplėtoti šią temą. Mano miestelyje tai – gana populiari sporto šaka. Turime gerą Elektrėnų ledo areną, joje vyksta ir įvairios svarbios varžybos, ir treniruojasi būsimi galbūt profesionalūs ledo ritulininkai. Negalėčiau įsivaizduoti šio miesto be ledo. Nesvarbu kurioje čiuožimo srityje labiau pasižymi – dailiojo čiuožimo, greitojo, kerlinge, ledo ritulyje ar čiuožinėji savo malonumui,
laisvalaikiu, sakoma, elektrėniečiai čiuožti išmoksta greičiau nei vaikščioti. Keliaujantiems sustojus tarp Vilniaus ir Kauno taip pat siūlau išbandyti! Na, nors ir mano dalį gyvenimo užima pačiūžos, o ir ledo ritulys man nesvetimas, negalėčiau tiek daug papasakoti kaip profesionalus ledo ritulininkas ir treneris Dovydas Kulevičius. (Nuotr. Iš ,,Energijos" varžybų 2016m., kai čiuožiau pasirodyme per pertrauką)

-Kaip ledo ritulys tapo tavo gyvenimo dalimi? Kaip papasakotum savo karjeros istoriją?

-Vaikystėje išbandžiau visas sporto šakas, kurios buvo Elektrėnuose ir vienu metu lankiau ne vieną sporto šaką, bet pradėjau nespėti ir teko pasirinkti vieną, labiausiai patiko ledo ritulys. Taip ir užsikabinau. Žaidžiau daug metų, dabar treniruoju vaikus ,,Geležinio Vilko‘‘ mokykloje Vilniuje ir dirbu Lietuvos U18 ir U20 rinktinėse trenerio asistentu.

Dėl mano karjeros kaip ledo ritulininko, tai galvoju – gana nusisekusi. Teko pažaisti užsienyje keliose šalyse: Latvijoje, Baltarusijoje ir Prancūzijoje, bet pagrinde praleidau Elektrėnų Energijoje, kur ir užbaigiau savo kaip ledo ritulininko karjerą.

-Kas patinka labiau: pačiam žaisti ar treniruoti kitus?

- Kai žaidžiau – žaisti, o kai tapau treneriu – patinka treniruoti. Aišku, kai pasitaiko proga, dar einu pažaisti su mėgėjais.

- Koks tavo manymu, didžiausias pasiekimas?

- Dėl didžiausių pasiekimų – tai jų yra nemažai. iškovoti medaliai su jaunimo rinktinėmis, su vyru rinktine ir su Elektrėnų komanda. Vieno kažkurio išskirti nelabai galiu. Gal paskutinis, su Energija kai eilini kartą laimėjom Lietuvos čempionatą, nes po jo paskelbiau apie kaip žaidėjo pabaigą, tai manau,
kiekvienas sportininkas nori pabaigti savo karjerą su aukso medaliu.

-Su kokiais sunkumais tenka susidurti žaidžiant? Treniruojant?

-Dėl sunkumų kaip žaidėjas – tai jų pas sportininkus būna visokių ir traumos, ir nepasisekę sezonai. Be galo daug jų būna, bet svarbiausia kaip sportininkas su jais susitvarko. Man asmeniškai, galvoju, nebuvo sunku, nes aš žaisdamas mėgaudavausi tuo ką darau. Tai kaip gali būt sunku, kai darai tą kas tau labiausiai patinka?

Dėl treniravimo manau, sunkiau, nes stovėdamas ant suoliuko ir treniruodamas tu gali tik stebėti ir patarti žaidėjams kaip ką daryt ir pats negali išeiti ant ledo ir padėti žaisti jiems. Treneriui turbūt yra sunku susitaikyti su pralaimėjimu, nes kiekvienas sportininkas ir treneris eidamas i varžybas tikisi pergalės, o nepasiektas rezultatas labai skaudina, bet užgrūdina kaip žaidėją ar trenerį.

-Ar kada nors kilo minčių viską mesti?

- Tokių minčių kol kas nebuvo.

-Kas sukeldavo motyvaciją žaisti? Kaip motyvuoji savo auklėtinius?

-Motyvacijos kaip žaidėjui man netrūkdavo, nes aš mylėjau tai ką darau.

Kaip treneris – tai žaidėjus reikia motyvuoti, parinkti reikiamus žodžius. Su jais reikia žaisti, kad būtų  motyvuoti žaisti ir kad treneris tuo pačiu metu nebūtų blogas.

-Ar sulaukdavai daug gerbėjų, palaikymo?

- Ledo ritulys – ne krepšinis. Ledo bendruomenė nėra didelė, maždaug vieni kitus pažįstam, taip kad
gerbėjai yra komandos draugai, su kurias žaisdavau, nes buvom kaip šeima. Bet aišku pagrindiniai yra tėvai, šeima, vaikai ir artimieji.

 (Nuotr. Pasaulio čempionatas 2014m.)

 

-Daug keliavęs esi su šiuo sportu, kur vyko varžybos toliausiai? Kokia yra labiausiai patikusi kelionė?

-Apkeliavau tikrai daug su ledo rituliu, toliausiai buvo Japonija. Visos kelionės man patiko, nes jose pamatydavau daug naujo ir gražių vietų.

-Šiuo metu kaip tik esi išvažiavęs su jaunimu į pasaulio čempionatą. Kokios nuotaikos dabar tvyro Estijoje?

-Nuotaikos šiuo metu geresnės. Pirmas dvi rungtynes pralaimėjom prieš Korėją ir Estiją, bet šiandien ,,aplošėm“ Serbiją ir komanda  įgavo pasitikėjimo savimi. Liko dar varžybos su Rumunija ir Didžiąja Britanija, jeigu pasiseks ir laimėsim tai galim ant kaklo užsikabinti bronzos medalius. To ir linkiu komandai.

Tokius atsakymus tiesiogiai iš Estijos ,,transliavo“ Dovydas K. Pati galėčiau pridurti, kad ledo ritulys tikrai nėra eilinė sporto šaka. Veiksmas, garsas, pačio žaidimo strategijos gali įtraukti ir žaidžiančius, ir žiūrinčius. Tikiuosi sužinojote ką nors naujo, buvo įdomu skaityti, o gal net sugalvojote išbandyti šį sportą? Juk niekada nevėlu įsispirti kojas į pačiūžas ir tai gali tapti jūsų gyvenimo dalimi. Bet pačiūžas reikia prižiūrėti, valyti, saugoti. Tam puikiai tinka nertos šildyklės, kurias galite rasti čia. Rankų darbas pasitvirtins visada. O grįžtant prie ledo ritulio, papildomo žavesio jam suteikia kelionės. Paminėjau praeitame straipsnyje apie išvyką į krepšinio rungtynes, užtvirtinu šiame apie ledo ritulį – kelionės yra neatsiejama sporto dalis. Klausimėlis skaitytojams: kurios šalys labiausiai pasižymi ledo ritulyje? Atsakyti galite komentaruose arba parašyti man asmeniškai. Ačiū Dovydui Kulevičiui ir didžiausios sėkmės linkiu žaidėjams Estijoje. Tikiuosi straipsnis buvo įdomus, vertingas. O ir man pasigilinti į atrodo, gerai pažįstamą dalyką, giliau įdomu kartu su jumis.

P.s interviu buvo minimos U18 ir U20 rinktinės, skaičiukai žymi žaidėjų metus 😉

Rusnė

Kilo klausimų? Turi pastebėjimų? Palik komentarą. Arba susiekime:

Facebook: Rusne Kuleviciute

Instagram: rusnekuleviciute

  (Nuotr. U18 varžybos Elektrėnuose 2021m. D. Kulevičius - treneris)