Krepšinis naujomis akimis

     

    Labas visiems, praeitą kartą rašiau, jog neturiu naujos kelionės, tačiau per tą laiką spėjau kai kur nuvažiuoti ir pamaniau, galbūt bus įdomu paskaityti apie tai daugiau. Už šią kelionę turėčiau dėkoti savo auklėtojai, nes tai buvo klasės ekskursija. Bet juk ir paprastos ekskursijos su mokykla irgi yra kelionės. Važiavome netoli, tačiau naujos patirties ir smagaus laiko buvo nemažai. Taigi, važiavome į krepšinio varžybas. Tikiu, kad galėjo nuskambėti nuviliančiai ir per daug paprastai, bet man jos nebuvo tokios paprastos. Į krepšinio varžybas važiavau pirmą kartą ir tiesą pasakius nežinojau net ko tikėtis. Prisipažinsiu nesidomėjau šiuo sportu, nežinojau taisyklių, nei kėlinių skaičiaus, beveik nieko. Taip nesigaudydama važiavau į tikras, rimtas varžybas kartu su šio sporto aistruoliais. Skamba tikrai keistokai.

                Užsakytu autobusu atvažiavome į Kauną likus beveik pusantros valandos iki varžybų pradžios. Netoliese buvo Akropolis, tad turėjome šiek tiek laisvo laiko. Gavome bilietus, instrukciją kur lauks autobusas ir grupelėmis išsiskirstėme. Atvažiavome anksčiau, aplinkui nieko nebuvo ir aš jau pradėjau baimintis dėl įėjimo ir vietų suradimo dideliame pastate, kuriame dažnai vyksta įvairios parodos, koncertai ir pan. Buvau visai pamiršusi, kad ne mes vieni stebėsime varžybas. Likus maždaug pusvalandžiui, į pastatą pradėjo plūsti kiti žmonės, mes įsimaišėme į minią ir viskas pasidarė aišku. Lengvai susiradome kur sėdėsime ir galėjome tiesiog

mėgautis likusiu laiku. Šalia sektoriaus, kuriame sėdėjome per varžybas buvo balkonas. Iš jo vakaro apgaubtas, tačiau veiksmo pilnas miestas atrodė pasakiškai. Ir šiaip pati atmosfera man patiko. Žmonės ėjo pasipuošę šalikėliais, drabužiais, kepurėmis su ,,Žalgirio“ komandos atributika, nusiteikę energingai palaikyti savo komandą. Prasidėjo veiksmas. Visi atsistojo pasveikinti ir įkvėpti vieną po kito pristatomus žaidėjus. Vienu momentu visi turėjo ploti į vis greitėjantį ritmą. O stebėti, kaip vieningai šimtų žmonių minia ploja buvo kažkas neįtikėtino. Toks paprastas dalykas mane labai sužavėjo, jaučiausi dalimi kažko didingesnio. Savo pasirodymus atliko palaikymo šokėjos, o po audringo atidarymo su dūmų ir ugnies efektais, varžybos prasidėjo. Žaidė lietuvių ,,Žalgirio“ komanda prieš prancūzų ,,Asvel“. Iki šiol daugiausiai domėjausi, žiūrėjau tik ledo ritulį, o ten sistema kiek kitokia. Nepaisant to, jog skiriasi taškų skaičiavimas, man krepšinis pasirodė daug tylesnis žaidimas. Nesigirdėjo jokių pačiūžų per ledą slydimo, į bortus besitrankančios ,,šaibos“ ( ritulio) garsaus dunksėjimo tik karts nuo karto koks batų cyptelėjimas. Bet visus garsus kūrė žiūrovai. Jie skandavo, šaukė, švilpė, kai kurie net šoko ir visais kitais įmanomais būdais palaikė. Priešais mus sėdintys vyrai taip nuolatos švilpavo, kad net ausyse pradėjo spengti. Smalsu, kaip žaidėjai atvykę iš svetur sugeba susikaupti ir nebegirdėti pašalinių staugimų. Juk visa publika stengėsi juos išblaškyti, nes norėjo matyti tik savo komandos pergalę. Tačiau rodos, jie jau apkeliavę ir žaidę tiek daug, jog tai jiems net netrukdė. Arba jie sugebėjo mane tuo įtikinti mesdami ir pataikydami į lanką. Taip pat man teko persiorientuoti iš sakymo ,,muša įvartį“ į žodį ,,įmetė“. Liežuvis vis pynėsi, bet jau įpusėjus pirmam kėliniui pradėjau gaudytis žaidime. Pasirodo krepšinis yra įdomus sportas. Aš skandavau kartu su visais, plojau, mėgavausi žaidimu, stebėjau kamuolio perdavimus. Pasirodo net ir taškų sistema: dvitaškiai, tritaškiai, nėra jau tokia neįkandama. Taip pat man patiko, kad per pertraukas kameros buvo atsukamos į bet kurį žiūrovą ir jis turėjo žaisti žaidimą rodomą ekrane. Taip pat mėtė marškinėlių patrankas, ne vieną pasirodymą šoko palaikymo šokėjos. Visą tai esu mačiusi filmuose, bet nemaniau, jog taip vyksta ir per realias Lietuvos krepšinio varžybas. Tarp dviejų kėlinių buvo penkiolikos minučių pertrauka, po to dar du kėliniai. Aikštelėje buvo visko: ir nesusipratimų, ir pražangų, ir žaidėjų netyčia išsitiesimų ant parketo. ,,Žalgiris“ pralaimėjo rezultatu 68:72. Tačiau nepaisant to visas žaidimas man paliko nemažą įspūdį ir susižavėjimą. Manau, iš naujo pažvelgiau į šį sportą. Ši kelionė skiriasi nuo ankstesnių, tačiau bent jau man buvo taip pat be galo įdomi ir pilna atradimų. Taigi, pasirodo pamačius kažką iš kito kampo, net tai kas iš pradžių atrodo nuobodu ir neįdomu, nuomonė gali pasikeisti. O bet kokioje kelionėje – nauji atradimai vos ne svarbiausias dalykas. Be to sportas ir kelionės, mano nuomone, yra labai susiję. Dažnai varžomasi ir su kitų tautybių sportininkais. Sportininkai aplanko kitas šalis, vietoves vien dėl varžybų. Man irgi yra tekę išvažiuoti iš Lietuvos dėl to. Taigi, sportą lydi kelionės.  Tikiuosi, kad buvo įdomu ir tai paskatins suteikti kai kuriems dalykams antrą šansą, arba išbandyti tai ko dar netekę.

Jūsų, Rusnė

Turi pastebėjimų? Palik komentarą. Arba susiekime:

Facebook: Rusne Kuleviciute

Instagram: rusnekuleviciute

Pafollowink mano tinklaraštį ( šoninėje juostoje ,,follow" mygtukas), jog nepraleistum naujų įrašų!

P.s paskutinėje nuotraukoje šalia manęs Augustė, taip ta pati, kuri mums papasokojo apie žirgus. Neskaitei? Surask straipsnį ,,Po žirgų pasaulį. Su Auguste Bulyginaite" mano tinklaraštyje. Tau gali padėti etikėtė ,,kelionės".