1000 šviesų

 

                Labas visiems, noriu pasidalinti naujausios, savo mažos kelionės iki Rumšiškių, įspūdžiais. Važiavau į Rumšiškių šviesų festivalį ,,1000 šviesų“. Su šeima ruošėmės nuvažiuoti, beveik mėnesį laiko, vis neatsirasdavo progos. Bet labai džiaugiuosi, jog nuvažiavome ir spėjome apžiūrėti visas dekoracijas. Žmonių iš tiesų buvo labai daug. Jau seniai buvau tokiam susibūrime. Apsimokėjo pirkti bilietus internetu, nes eilėje būtume pralaukę ištisą amžinybę. Tai buvo galima padaryti, net atvažiavus į vietą, tad į pačią teritoriją pakliuvom gana lengvai. Jau iš mašinų aikštelės matėsi pirmoji dekoracija – mediniai arkliukai, kuriuos, bent anksčiau, vaikai apžergę, bėgiodavo ir įsivaizduodavo, jog joja. Ji pastatyta šiek tiek toliau, tarsi įžanga į visą laukiančią alėją, todėl buvo puiki proga pasibandyti fotoaparatui. Visas grožis matosi tik sutemus, tad įspūdingumui perkurti prireikė padirbėti su nustatymais. Ilgai stoviniuoti negalėjom, ėjome toliau. Laiptai iki tilto apkabinėti mažomis, paprastomis lemputėmis. Nėra jos kažkokios stebinančios ar modernios, bet eiti taip apšviestais laiptais ir tiltu – labai jauku. Tokios lemputės puikiai tiktų ir kambaryje, šiltai atmosferai suteikti. Praėję tiltą sutikome pirmąsias alėjoje lelijas ir gerves. Nedidelės, tačiau grakščios. Netoliese puikavosi smuiku griežiantis angelas. Taip kruopščiai ir tikroviškai padarytas, jog atrodo ir skraidyti pradės. Spalvos atitaikytos puikiai, šviesos nespigino į akis, bet puikai matomos ir nenublankusios.

Ėjome pagrindiniu taku, o šonuose, vienos už kitą žavesnės švietė įvairios dekoracijos. Tik spalvotų musmirių salelė, kiek atokiau. Vienintelis minusas- per atodrėkį sunku prieiti, slidu ir daug, daug purvo. Bet žaismingi grybukai, pritraukė ne tik vaikus, bet ir suaugusius. Praėjus dideles,

nuostabias baltąsias meškas ir einant toliau šalia medžių buvo galima sutikti bičių, o ant kalno rausvų skruzdėlių. Pasiginčyti kuom jos skiriasi ir kuom yra panašios, visai smagu. Mano nuomone, jos tikrai panašios, bet asmeniškai bitės atrodė piktesnės, labiau pasiruošusios gelti ir muštis. Na, ir tikrovėje panašiai yra, nors labai užkliudyti nereikia nei vieno iš šių gyvių. Taip ir keliavome per visas dekoracijas. Prie vienų stojome ilgiau- nusifotografuoti, apžiūrėti. Kitas teko praeiti greičiau dėl didelio žmonių srauto, kuris rodos galėjo lengvai tave nunešti. Lipome kalnu, kol priėjome centrą. Jo viduryje pristatyta įvairių palapinių su siūlomu karštu maistu, gėrimais ir žinoma, spindinčiais, mirgančiais žaislais vaikams. Taip pat lauželis rankoms pašildyti. Iš tikrųjų, tokių galėjo būti ir daugiau per visą alėją, nes spaudžiantis minusas, gėlė ir neleido ramiai, ilgai grožėtis. Įžengėme į mišką. Jame mirguliavo daugybė lazerių taškučių kurie vertė jaustis apsvaigusiam ir be galo sužavėtam vienu metu. Vaikštant tarp daugybės mažų, judančių švieselių prarasti orientacinę nuovoką - labai lengva. Bet tuo pačiu viskas, kaip pasakoje. Atitrūkti nuo realybės, patikėti kažkuo stebuklingu, neprireikė didelių pastangų. Per užburtą mišką į pasakų proskyną. Čia mus pasitiko kelių metrų aukščio fėja, keletas porų sparnų, kurios buvo galima

pasimatuoti ir pegaso traukiama karieta. Praėjome dar kartą užburiančiu mišku ir patraukėme toliau prie sodybų. Ten pasiekėme finišą. Bent, manau, tokiu jis turėjo būti nors tai nebuvo paskutinė mūsų aplankyta dekoracijų vieta. Šviečiančių medelių alėja ir jos viduryje didis medis, aplink jį elniai, žirgai, didingi, įstabių plunksnų paukščiai. Toje vietoje dekoracijų buvo pastatyta nemažai, tad visa aplinka buvo apšviesta. Sodybų kiemai šiek tiek irgi buvo apšviesti spalvomis. Pastebėjau, jog Rumšiškės kiekvieną kartą, kai ten nuvažiuoju atrodo vis kitaip. Kiekvieną kartą nustebina savaip. Nebūčiau galėjus pasakyti, jog vaikštau po tas pačias Rumšiškes per kurias vaikščiojau paskutinį kartą. Na, buvo tai ganėtinai seniai, tačiau juk tokiuose muziejuose retai kas pasikeičia, juk visos aplinkos neperdarė, o atrodė, jog tos vietos visai nepažinočiau. Galbūt tuo jos ir žavingiausios. Kiekviena skirtinga proga, ten apsilankyti, skirtingai atsižvelgia ir pasirodo.  Paskutinė mūsų stotelė buvo prie tvenkinio susibūrę flamingai. Lietuvoje, ypač žiemą flamingus pamatyti būtų stebuklas, bet šis festivalis ir sudarytas iš daugybės stebuklų. Šie rožiniai paukščiai pavaizduoti įvairiomis pozomis šalia vandens ir atrodė iš ties gražiai. Atgal grįžome tuo pačiu keliu, pro jau apžiūrėtas dekoracijas, todėl atstumą įveikėme greičiau, bet tikrai nenusivylėme čia atvažiavę. Ne veltui festivalis pavadintas ,, 1000 šviesų“, nes tikrai dekoracijų nemažai, jos visos įvairios ir vaikščioti nuobodu nebuvo. Tokios dailios, tiek daug pastangų įdėta į kiekvieną. Iš tiesų tikiu, jog nuvažiavus ten apie pirmą valandą nakties, būtų dar fainiau. Žmonių tuomet tiek nebūtų. Tokios parodos, renginiai žavi, tik šiltesnius rūbus reikia pasiruošti. Ar sutikčiau važiuoti dar kartą? Tikrai taip. Žinoma, įspūdis būtų mažesnis, bet tokiais reginiais verta pasimėgauti, kol yra galimybė. Na, čia gal ir nelabai galima pasiimti kartu rankdarbių, tačiau tikrai buvo verta pamatyti. Šviesų festivaliai vis populiarėja. Tai leidžia vis labiau tobulėjančios technologijos. Pakruojo dvare dažnai rengiamos tokios šventės, bet džiugu, jog ir kiti miestai, net mažesni miesteliai į tai įsitraukia. Šviesa ir iš savęs kai kam gali pasirodyti žavi, o kai su ja paeksperimentuojama, sudėliojama kas nors aiškaus pavidalo, kažkas didingesnio, reikia tik gerėtis. O augančios galimybės pamatyti vis daugiau, džiugina. Žinoma tai nėra tikra, bet bent toms kelioms akimirkoms gera pasinerti į visai kitokį pasaulį. Pasinerti į pasaką.

Rusnė

 

P.s Turi pastebėjimų ar klausimų? Susisiekime:

Facebook: Rusne Kuleviciute

Instagram: rusnekuleviciute