Ko daugiau Kipre: katinų ar griuvėsių?

             Sveiki visi! Savaitėlę ,,nesimatėme“, nes buvau išvykusi, bet jau grįžtu su naujais įspūdžiais. Jei Naujuosius metus sutikome Italijoje, tai taip sutapo, kad Jonines minėjome dar vienoje, man naujoje šalyje/saloje – Kipre, nors iškart galiu išduoti, kad ten visai nebuvo panašu į trumpiausią metų naktį, nes ten labai greitai temsta. Bet tai nesutrukdė pasimėgauti atostogomis ir patirti įdomių nuotykių.

            Jei taip reikėtų apibendrinti susidariusį įspūdį apie Kiprą, tai pasakyčiau kelis dalykus. 1) Pas juos viskas vyksta atvirkščiai. Eismas kita kelio puse, autobusų stotelės ir net šviesos jungikliai ar šaldytuvo durelės buvo taip pat kitoj pusėj nei tikėjausi ir vis susipainiodavau. Beje, kalbant apie šviesą ir elektrą, tai reikia nepamiršti atsivežti europietiškų kištukų į rozetes. 2) Kipro saulę reikia įvertinti labiau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Rodos, ne pirmą kartą vykom į Europos pietus, bet niekad taip nenusvildavau, kad likusias dienas be išimčių tepiausi saulės kremu ir visaip, kaip galima, saugojausi, net specialiai skarą nusipirkau. 3) Visur labai daug katinų, driežų ir griuvėsių. Nebuvo nė dienos, kad bent vieno iš šių trijų dalykų nepamatyčiau. Bet dabar apie viską galiu papasakoti ir plačiau.

            Visi keliai veda į griuvėsius. Tokią išvadą pasidarėme kelionės pabaigoje. Lankėmės Pafoso mieste, kuris iš vienos pusės turi labai įdomią istoriją, nes gyvavo ir, pavyzdžiui, Romos imperijos laikais, tačiau dėl didelio žemės drebėjimo didžioji dalis miesto sugriuvo ir liko tik daug praktiškai neatstatytų archeologinių vietų, muziejų po atviru dangumi. Pirmiausiai ir apsilankėme archeologiniame Pafoso parke (Archaeological Site of Nea Paphos), kurio plotas didesnis nei įsivaizdavome. Tai tarsi atskiras senovės graikų ir romėnų miestas, kuriame galima aplankyti įvairias šventyklas graikų dievams, pavyzdžiui, vynų ir linksmybių dievui Dionisui, švyturį, amfiteatrą, pamatyti dar išsilaikiusias kolonas ar iš mažų mažų akmenukų grindiny sulipdytas mozaikas. Kadangi tai buvo pirmieji mūsų ,,griuvėsiai“, tai išties paliko nemažą įspūdį, nors ir yrą, ką veikti, vaikštant tokio dydžio parke, kai kepina saulė, jautėmės kaip dykumoje, bet išgelbėjo kur ne kur pastatyti šaltų gėrimų aparatai, tik keista, kad japoniški. Man asmeniškai labai įdomi visa senovės graikų kultūra, jų tikėjimas, tad tikrai likau sužavėta.

            Taip pat dar aplankėme ir karalių kapus. Į juos verta užsukti, nors įspūdis ir mažesnis nei archeologiniame parke, nes čia daugiau išlikusios tiesiog uolos su specialiomis erdvėmis/skylėmis žmonėms laidoti. Užtat yra, kur palaipioti. Tik pakylam ir vėl leidžiamės senoviniais laiptukais iki kitos kapavietės. Tik poroje vietų išlikusi šiek tiek didingesnė erdvė, į kurią nusileidi apžiūrėti kolonų. Vienur jos restauruotos ir galima net prisiliesti, o kitur – paliktos su laiko žymomis, aptvertos nuo papildomų turistų rankų. Šį parką apėjome greičiau, bet pamačiau tikrai įdomių formų uolienų, primenančių bangas ar vartus į kitokį pasaulį.

            Vieni ,,griuvėsiai“ apmokestinti, nors ir nebrangiai, bet reikia įsigyti bilietėlį, o kiti, kuriuos atradom visai netyčia – visiškai nemokami. Ieškodami autobusų stotelės įlindome į didžiulę olą, kuri, spėjome, kartais tampa ir kažkieno namais, o vos paėjus į šoną stovi medis, visas aprišinėtas skarelėmis. Pasirodo, po juo yra katakombos, kurios anksčiau veikė ir kaip slapta religinė vieta. Tik ši vieta mums pasirodė visiškai nejauki. Net ir dienos metu nesinorėjo ten būti, o apie naktį net įsivaiduoti nenori. Kiek skaitėme internete, žmonės skareles ant medžio užriša tikėdami, kad tai suteiks laimės, sveikatos, bet ta vieta vis tiek man atrodė bauginanti. 

    Bet kitas nemokamas archeologinis palikimas – bazilikos griuvėsiai, kuriuos netyčia aptikome ieškodami seniausio fikuso medžio, paliko visai kitokias nuotaikas. Likau išties nustebinta ir man ten buvo netgi gražiau nei karalių kapuose. Išlikusios kolonos, mozaikos ir sena mažesnė bažnyčia, apšviestos besileidžiančios saulės atrodė tiesiog didingai. Būtų labai įdomu pamatyti tokį pastatą atrestauruotą, netgi gaila, kad likę tik griuvėsiai, tačiau suprantama, kad tai reikalautų itin daug išlaidų bei darbo.

            Dar aplankėme Pafoso pilį, kuri kaip tik buvo atstatyta ne vieną kartą, tačiau jokių ekspozicijų joje nelabai rasite, nors ir atsiveria graži panorama užlipus į viršų. Pafosas turi ir senamiestį, tačiau vienintelis išsiskiriantis dalykas jame – didelis suvenyrų turgus. Pagrindinėje aikštėje galima pamatyti gražesnių, baltų pastatų, tačiau tikriausiai mes jau išlepę ir iš pačio senamiesčio tikėjomės šiek tiek daugiau, nes tikrai esame aplankę labai gražių ir išskirtinių.

Senamiesčio suvenyrų turgus

            Na, ir mes nebūtų mes, jei nebūtume nuvažiavę į Pafoso zoologijos sodą. Su sesėm visad aplankom įvairius zoo, kad ir kur bebūtume. Šis išskirtinis tuo, kad gana daug augalijos, takeliai veda tarp medžių ir galima pamatyti labai daug visokių papūgų. Kelionė iki zoo, sakyčiau, prailgo, nes viską pasiekti bandėme viešuoju transportu, važiavome net trimis autobusais į vieną pusę, tačiau visai smagu apsilankyti.

            Labai sunku glaustai papasakoti visus įspūdžius, nes kartais net apie vieną muziejų išsiplečiu visam straipsniui, o dabar stengiausi visą savaitę nuotykių sutalpinti į vieną įrašą. Iš tiesų, matėme ir gražių vaizdų, vaikščiojant pakrante prie jūros, ne tik dykumas primenančius parkus. Ir tikrai buvo verta bent vieną kartą gyvenime apsilankyti šioje saloje, nors ir mažiau radome lengvai pasiekiamų skirtingų lankytinų objektų nei įprastai. O dabar atsisveikinu iki kitų nuotykių jau Lietuvoje.

  Rusnė

P.s ,,Keliaujanti istorija" dabar plečiasi ir soc.tinkluose! Facebook paskyra: Keliaujanti istorija  Instagram paskyra: keliaujanti_istorija, nepamirškit pasekti!

Kilo klausimų? Turi pastebėjimų? Kažko pritrūko? Kažkas patiko? Susisiekime: 

Facebook: Rusne KuleviciuteInstagram: rusnekuleviciute