Keliaujanti istorija

       Sveiki, šios savaitės įrašas, manau, bus trumpesnis, tačiau norėjau pasidalinti, kur jau teko patekti, atvažiavus į Kauną. Žiema jau atkeliavo, lauke šalta, tad vakarai galėtų būti praleisti arba kavinėse su karštos arbatos ar kavos puodeliu, arba kultūriškai teatre. Bet, žinokit, Nacionalinį Kauno dramos teatrą aplankiau ne tik atėjusi pažiūrėti spektaklio, tad gavosi dar įdomiau.     Pačią pirmą saviraiškos ir improvizacijos paskaitą nebuvo dėstytojų, todėl viena moteris mus išsivedė į Nacionalinį Kauno dramos teatrą, į ekskursiją. Kadangi iš tikrųjų labai seniai buvau šiame teatre, ėjau plačiomis akimis, man visada tokios erdvės spinduliuoja didinga kultūra ir atrodo, kad čia gyvena aukštesnio lygio menas. Ir įdomiausia tai, kad šioje ekskursijoje mus pravedė pro įvairiausias erdves, užkulisius, kur tik pažiūrėti spektaklio atėjęs žmogus nepatektų. Tuo metu didžiojoje salėje jau buvo išdėliotos premjeros ,,Alisa veidrodžio karalystėje“ dekoracij...

     Sveiki, gan ilgai svarsčiau, apie ką jums galėčiau papasakoti. Iš tiesų ne todėl, jog nebūčiau kur nors šiomis dienomis nukeliavusi ar ko nors įdomaus nuveikusi, bet norėjau parašyti ką nors kitokio, pavyzdžiui, apie kūrybą. Ir ne tik iš pozityviosios pusės, kai žodžiai ir kūrybiškos idėjos liejasi laisvai. Jei kada nors kažką kūrėte ar tiesiog dirbote prie projekto ir staiga motyvacija bei idėjos išgaravo, manau, suprasite, apie ką kalbu. Toks dalykas kaip ,,kūrybinis blokas“ gali ištikti kiekvieną, įvairiose situacijose ar darbuose, tai yra visiškai normalu, tik gali kilti baimė, kad jis niekur nedings ar išaugs net į depresiją. Tad su kuo gi iš tiesų kartais susiduria kūrėjai ir kaip išsikapstyti iš tų negatyvių minčių ar nuovargio?             Apie kūrybinį procesą bei ištikusį bloką manęs dažnai paklausia ir kiti, ir susimąstau pati. Šis reiškinys kiekvieną pasiekia individualiai ir gali skirtis tiek lygme...

       Sveiki !  Aš jums išduosiu vieną paslaptį. Pasirodo, ne visi susitikimai teatro kolektyve (reiktų paminėti, kad teatro kolektyve ,,Jovaras“!) praeina tik ant scenos repetuojant ar skaitant naujas pjeses. Pavyzdžiui, vieną ketvirtadienio vakarą mes buvome pakviesti į ekskursiją ir apsilankėme Tado Ivanausko vasaros sodyboje Obelynėje. Jei atvirai, iš pradžių ne su pačiu didžiausiu entuziazmu važiavau į šią ekskursiją: lauke tamsu, šalta, šlapia, o daug kas kalbėjo tik apie parką lauke. Na, aš prisipažinsiu, jog net nežinojau, kad tokia Obelynė egzistuoja, tad neturėjau didelių vilčių, galvojau parodys įprastą muziejų, pasivaikščiosim ir tiek... Bet labai klydau. Reikia ne tik žinoti apie šią vietą, bet būtinai ir nuvažiuoti. Įvažiuojant truputėlį buvo baugu: žvyro kelelis, apgaubtas tujų alėja, tačiau tos tujos visai ne dekoratyvinės, kokias esam įpratę matyti, o augančios laisvai ir išsikerojusios. Bet vizitui nepakenkė net tamsa ar šaltis, nes buvome vid...

       Sveiki ! Prisipažinsiu, kad pasiilgau rašymo tinklaraščiui ir išsamesnių pasidalinimų apie tai, kuo gyvenu, ką įdomesnio pamatau, sužinau, patiriu. Per šį laiką įvyko daug esminių pokyčių gyvenime ir turbūt galėčiau ilgai plepėti, bet šįkart norėčiau papasakoti apie gana neseniai įvykusi renginį – kūrybines dirbtuves su Dominyku Vaitiekūnu, kurias suorganizavo VDU menų centras. Apie D. Vaitiekūną dabar žinau daug daugiau nei anksčiau, nes prieš renginį pati jį pristačiau susirinkusiai auditorijai, bet prisiminti visus apdovanojimus tikriausiai net man pačiai nelabai verta.  Nuotrauka iš VDU Studentams FB puslapio Užtat galiu pasakyti, kad tikriausiai esat matę ir žinot jį kaip aktorių, kaip grupės ,,Liūdni slibinai“ narį ar iš projekto su kurčiaisiais ,,Mes taip nesitarėm“   ir kad vyko labai įdomios dirbtuvės beveik visiems aktualia tema. Prieš išeinant į priekį, besikartojant renginio pristatymo žodžius man pačiai ir delnai drėko, ir širdis kalatoj...