Kauno rotušė nėra tik rotušė

               Sveiki. Tikiuosi, kad sveiki ir bent dalis jūsų jau nusiteikę atostogoms. Mano pirmas kursas taip pat jau pasibaigė, liko tik praktika, bet ne apie ją čia rašysiu, o apie tai, kaip smagiai pabaigiau paskaitas. Labai džiaugiuosi, kad turėjom dėstytoją, kuri pora paskaitų vedė ne formaliose universiteto ribose. Vieną kartą buvom Ąžuolyno bibliotekoje, o tą paskutinę paskaitų dieną žinių pritaikyti išvykome į Kauno rotušę. Žinokit, buvau užėjusi net ne į tokias populiarias galerijas, bet Kauno rotušėje dar nebuvau lankiusis ir likau maloniai nustebinta.

Prieky pastatyta scena tikrai ne visada būna

            Nors dėstytoja į ekskursiją siūlė prisijungti visam kursui, realiai atėjome tos pačios penkios, kurios visad sėdi pirmoje eilėje per paskaitas. Bet jei dėl to būčiau išvadinta moksliukė, visai neprieštaraučiau, o tie, kurie patingėjo, manau, praleido smagią pažintinę popietę ir galimybę rotušėje apsilankyti nemokamai. Kauno rotušė dabar nėra tik rotušė, bet joje įsikūręs ir Kauno miesto muziejus, erdvės atnaujintos, tad pamatyti tikrai buvo ką. Visa ekskursija prasidėjo labai smagiai, turėjome trumpą istoriko įžangą, nuo kur pradėti vaikščioti, į ką atkreipti dėmesį, o su kursiokėmis radome fainą, labiau vaikams pritaikytą žemėlapį, kurį galima naudoti lobio paieškoms ekskursijos metu. Manau, mažuosius lankytojus tai tikrai labiau įtrauktų, kad lankymas neprailgtų. Kadangi ekskursija vyko vietoj vizualinės komunikacijos seminaro, tai ir stengėmės atkreipti dėmesį, pavyzdžiui, į prieinamumą. Ir, išties, ne tik lankymuisi su vaikais, bet ir žmonėms su negalia viskas daug labiau pritaikyta, daugiau objektų galima paliesti, informaciją skaityti brailio raštu, laisviau patekti į patalpas.

            Mes su drauge dėl autobusų turėjome ribotą laiką lankymuisi, tad viską apibėgome greičiau nei likusi komanda, bet spėjome pamatyti labai daug. Pradėjome nuo rūsio, o čia iškart akį traukė naujoviškai išdėstyti ir pateikti eksponatai. Daug ką galima apžiūrėti interaktyviai, stengtasi įtraukti ir daugiau pojūčių, pavyzdžiui, prie eksponato – specialus kvapas. Tiesa, tai galiu patvirtinti tik iš bendražygių reakcijų, nes pati, deja, uoslės nelabai turiu, bet tiems, kurie ja gali pasigirti, manau, būtų įdomus patyrimas. Užtat man labai patiko mažų patalpų koridorius, kur į kiekvieną kambarėlį patenki pastūmus duris, kurios taip pat įeina į ekspoziciją. Lengviau būtų parodyti vaizdžiai nei aprašyti žodžiais, bet tai buvo tarsi eilė ekspozicijų kambarėlių, kurie įdomiai sujungti į vieną koridorių vidury to rūsio, atskirti nuo kitos erdvės.

            Muziejuje erdvės labai skirtingos. Vienose patalpose galima rasti istoriją menančių daiktų, kitose – jau modernesnių instaliacijų, rodomų, pavyzdžiui, per projektorių. Bet daug labai ir įvairiausių spalvų. Pavyzdžiui, ekspozicijoje, pasakojančioje istoriją apie gamtą Kauno miesto apylinkėse, netgi sienos tamsiai mėlynas, kalbančios apie vandenį, arba ryškiai žalios. O vienas kambarys, burmistro kambarys, tiesiog išpaišytas gražiausiais, dideliais piešiniais ant sienų. Ir jie čia ne atsitiktinai. Tuose piešiniuose pavaizduoti simboliai, kurie reprezentuoja Kauną. Ženklai, objektai, pastatai ar žmonės, su kuriais jau siejasi ir miesto tapatybė.

            Bet didžiausia įspūdį, žinoma, padarė salė, kurioje vyksta vestuvės. Tokia didinga ir puošni, balta, ornamentuota salė su spindinčiu auksiniu liustru virš galvų. Šone stovi uždengtas pianinas ir iškart pasijaučia visa ore tvyranti romantika. Nors ir buvo penktadienis, tą dieną vestuvių buvo mažoka, mes nesutikome nei vienos laimingos poros, bet užtat galėjome laisvai pasižvalgyti po salės erdves, netgi užlipti į balkonėlį. Taip ir norėtųsi suktis puošnioj suknelėj salės vidury.

            Bet jei buvome rūsyje, tai turėjome užlipti ir į patį viršų: palėpėje įrengtą parodą ir rotušės varpinę. Panoramos pro langelius matosi mažai, bet galima išeiti į šiek tiek žemiau esantį balkoną, tad vis tiek pasigrožėjome miestu. Paroda – vėlgi ryški. Tiksliau, ryškiai raudonų sienų, didingų tapytų paveikslų. O varpinės laiptukai tapo tikru sportu, nes laikas labai greitai seko. Nors vėliau svarstėme, kad galėjome taip neskubėti, nes vienas autobusas atvažiavo per anksti ir taip į kitą vis tiek nesuspėjome, na, bent stengėmės. Ir vis tiek labai džiaugiuosi, kad nepasidavėme, į varpinę vis tiek lipome, nes norėjosi išnaršyti visus šio įspūdingo muziejaus kampelius.

            Taigi, Kauno rotušė tikrai nebėra tik rotušė, nors joje vis dar vyksta nuostabios šventės. Tikrai dėmesio verta vieta, atvira visiems, norintiems ir pasigrožėti senovine architektūra, ir palaipioti siaurais laiptukais, ir sužinoti apie istoriją ar patį miestą. Esu dėkinga dėstytojai už galimybę apsilankyti, kitą kartą tikiuosi nereikės taip skubėti, o su jumis atsisveikinu iki kitų nuotykių.

 Rusnė

P.s ,,Keliaujanti istorija" dabar plečiasi ir soc.tinkluose! Facebook paskyra: Keliaujanti istorija  Instagram paskyra: keliaujanti_istorija, nepamirškit pasekti!

Kilo klausimų? Turi pastebėjimų? Kažko pritrūko? Kažkas patiko? Susisiekime: 

Facebook: Rusne KuleviciuteInstagram: rusnekuleviciute