Iš premjeros į ramybės oazę

            Sveiki! Praeitą savaitę turėjau savąjį krikštą teatre ,,Jovaras“, nes įvyko man pirmoji spektaklio premjera su kolektyvu. Ir tai buvo nuostabus vakaras, nes susirinko pilna salė žmonių, o, svarbiausia, iš spektaklio žmonės išėjo susijaudinę, susigraudinę, šiek tiek pasijuokę ir šiek tiek susimąstę, kas mums atrodo labai brangu. O kiek gražių atsiliepimų! Ir vis dėlto daug dirbom ir repetavom, kad spektaklis pavyktų, tad po premjeros atėjo metas ir pailsėti. Šiame straipsniuke ir išduosiu paslaptį, kur teatro kolektyvas jau tradiciškai važiuoja pasisemti naujų kūrybinių jėgų.

            Savaitgalio trukmės stovykla įvyko vietoje, kurioje nebuvau buvusi, bet būtinai norėčiau sugrįžti. Ne veltui pavadinime paminėjau ,,ramybės oazę“, nes Č.Milošo gimtinės sodyba Šateiniuose yra tikrai ypatinga. Sodyba atokiau nuo miesto, bet netoli Kėdainių, o ramybė ir gamta supa iš visų pusių. Aplink teritorija didžiulė, visko apeiti, deja, nespėjau, bet tikrai yra kur pasivaikščioti ir apie rašytoją Č.Milošą pasiskaityti. Pati sodyba veikia ne tik kaip poilsio vieta, bet ir kaip muziejus: pirmame aukšte yra konferencijų salė, iškabinti stendai apie lenkų rašytoją, Lietuvos kraštietį, o antrame aukšte – jau miegamieji. Pirmą kartą apie rašytoją sužinojau ,,Vasaros akademijoje“, kai rašančių bendraminčių tarpe minėjome jo gimimo dieną, tad nuo to laiko man jis iškart išsiskiria ir atradau visai įdomią sąsają tarp dviejų skirtingų stovyklų, apsijungiančių kūryba ir prisilietimu prie šio rašytojo gyvenimo. Bet ir pati vieta turbūt geriau nei kokia sanatorija, nes tiek gamtos, kad galima tik sėdėti ir mėgautis. Galbūt juokinga, bet tik čia pamačiau, kad egzistuoja ančių, perinčių medžiuose. Jau galvojau pasirodė, bet išties viena įskrido į medžio kamieną ir visus nustebino.

            Bet buvome ne tik pačioje sodyboje, o ir turėjome ,,kelionę laiku“  bei pasivažinėjome po apylinkės dvarus. Pradėjome nuo Sirutiškio dvaro. Mūsų jauniausia kolektyvo narė prie kiekvieno objekto perskaitydavo ir istorijos faktų, tad dar įdomiau, kai turi asmeninę gidę. Tiesa, dvaras apleistas, o ir privažiuodami pasukom ne ten, įvažiavom į aukštas žoles, bet ir geresnį priėjimą vis dėlto radome. Niekur į vidų įeiti negalima, bet apėjome aplink ir pasigrožėjom tuo, kas iš dvaro liko, o mane sužavėjo link debesų iškilęs bokštelis.

            Kalnaberžės dvaras jau nebe toks apleistas, o restauruojamas. Jau ir spalvos dvaro sienų ryškesnės, nors pasijuokėm, kad už dvaro esantis lauko tualetas – su daugiau ornamentų nei pats istorinis neogotikinio stiliaus pastatas. Įdomu, kad šį dvarą buvo nusipirkęs Kazys Binkis, bet neįstengė išlaikyti ir dvaro funkcijos drastiškai pasikeitė, nes vėliau čia buvo ir nepilnamečių kolonija, ir vaikų namai, ir internatinė mokykla.

            Paskutinis aplankytas dvaras – Šlapaberžės. Deja, taip pat apleistas, su uždėtu ženklu ,,privati teritorija“, tad pamatyti galima tik iš toliau. Bet matosi, kad tai buvo ir didelis, ir labai gražus dvaras, tik gaila, kad šiuo metu pasiglemžtas ir valgomas laiko. Galbūt jį irgi restauruos, prikels dar į dienos šviesą, nes tikrai būta žavaus ir puošnaus dvaro. Apskritai, labai žavu, kad nemažai visokių dvarų šiose apylinkėse. Vien per šią ekskursiją tris apvažiavome, tačiau mačiau rodyklių, kad tikrai ne visus aplankėme ir galbūt dar bus kur nuvažiuoti kitą kartą. Tikrai gausus prašmatnesnės istorijos rajonas.

            Dvarais ekskursijos nepabaigėme, o dar užlipome ir į Bakainių piliakalnį. Tiesa, kur veda žemėlapiai reikia gerai patikrinti, nes ir vėl nuvažiavome visai ne iš tos pusės, atsidūrėme laukuose, o ten, kur vedė navigacija toliau į priekį, matėsi vandens telkinys. Nežinau, kas mūsų ekipažą tą dieną užkerėjo, bet apsisukome ir galiausiai radome tvarkingai įrengtą mašinų stovėjimo aikštelę ir patį piliakalnių kompleksą, daugiausiai naudotą karų su kryžiuočiais laiku. Piliakalniai nėra labai aukšti, bet vaizdas, kaip ir galima tikėtis, atsiveria nuostabus.

            Milošo sodyboj paminėjome to savaitgalio šaltibarščių festivalį, kepėmės šašlykų, o teatro kolektyvas supažindino su kitomis tradicijomis, pavyzdžiui, aukcionu, per kurį ,,nusipirkau“ labai gražų puoduką. Bet jei daugiau apie tai norite sužinoti, reikia prisijungti prie ,,Jovaro“. 

Galiu išduoti tik tiek, kad Kėdainiuose radau fantastiškai skanią bandelę ,,Kava manija“ kavinukėje. Tad ir jūs galite išvykti į tą kraštą ir pailsėti, ir istorija pasidomėti, ir pasmaližiauti, o aš atsisveikinu iki kitų kartų!

 Rusnė

P.s ,,Keliaujanti istorija" dabar plečiasi ir soc.tinkluose! Facebook paskyra: Keliaujanti istorija  Instagram paskyra: keliaujanti_istorija, nepamirškit pasekti!

Kilo klausimų? Turi pastebėjimų? Kažko pritrūko? Kažkas patiko? Susisiekime: 

Facebook: Rusne KuleviciuteInstagram: rusnekuleviciute