Ar kūrėjo dalia - vienatvė?

            Sveiki! Grįžau atostogoms namo į Elektrėnus, tai rubrika ,,Klajonės Kaune“ šiek tiek bus pristabdyta, bet, manau, tikrai nemažai pavyko atrasti ir apžiūrėti naujų vietų. Galbūt klajones pratęsime rugsėjį? O dabar tikrai atostogauju, nes, įsivaizduokit, niekur nekeliauju, nevaikštau nei į muziejus, nei į galerijas. Bet dėl to labai nesikremtu, nes pakalbėti vis tiek turiu apie ką. Pavyzdžiui, kūryba niekur nedingsta. Apie ją ir savo veiklas visai neseniai vedžiau pamokėlę aštuntokams – nauja, įdomi patirtis, bet šįkart susimąsčiau apie tai, ar kuriantys žmonės labiau linkę į vienatvę ar burtis į kolektyvus. Nusprendžiau ir jus pasiimti į šią apmąstymų kelionę.

            Iš karto noriu pabrėžti, kad tai gana individuali tema ir pasakosiu tik iš savo asmeninių patirčių, kurių prisikaupė per kelis metus draugystės su kūryba. Jei turėsite kitokią nuomonę, labai norėčiau, kad ja taip pat pasidalintumėte ar komentaruose, ar parašę man asmeniškai!

            Vienatvė, manau, yra neatsiejama nuo kūrėjo gyvenimo. Galbūt ne tokia, kuri supa kiekvieną dieną, bet tokia, kuriai reikia skirti laiko. Kaip ir tyla. Esu netgi mačiusi mokamų stovyklų kūrėjams, menininkams, kur pusė ar bent trečdalis programos laiko – skirtas tylai. Jau labai dažnai yra vartojama frazė ,,gyvename informacijos pertekliaus amžiuje“ ir išties, bent man asmeniškai, reikia tylos ir atsiribojimo, kad galėčiau susikaupti, pasinerti į rašomos istorijos pasaulį, ne tik susifokusuoti, jog nepamesčiau minties, bet ir galėčiau įsijausti į tai, ką rašau. Kad galėčiau kurti.

Kūrybos ekonomikos dėstytojas davė patarimą: kiekvieną dieną suplanuoti laiką sau. Pavyzdžiui, net kalendoriuje galima pasižymėti, kad kiekvieną dieną šeštą valandą vakare leisiu sau vieną valandą pabūti tik su savimi, paskirsiu ,,vienuolio laiką“. Žinoma, gali ištikti gyvenimas ir planai neatidėliojamai pasikeisti, bet toks susikaupimo, tylos ir kartu vienatvės laikas, manau, naudingas ne tik kuriantiems. Tiesa, mano kalendoriuje taip griežtai dar nesužymėta, bet ,,netrukdyti“ rėžimas telefone jau tikrai išbandytas ir stengiausi rasti to laiko be pašalinių dirgiklių. Nors rašant šį straipsnį atėjo mintis, kad netgi vienatvės laike nesi visiškai vienišas, nes vis dėlto pabūni su savimi. Na, svarbiausia, kad būtų ta atskirtis nuo pašalinio triukšmo, žinučių ar darbų. Manau, tai svarbi kūrybinio proceso dalis. Ne veltui ir rašytojai žinau, kad važiuoja į specialias rezidencijas, kad galėtų atsiriboti ir susitelkti į save, savo kūrinį.

            Tačiau, kaip ir sakiau aštuntokams, kūryba reikia dalintis. Kūryba GERA dalintis. O tuomet vienatvė jau atsitraukia. Kaip tik šeštadienį (birželio 13-tą dieną) važiavau į Vievį, į renginį, skirtą paminėti Elektrėnų literatų klubo ,,Strėva“ dvidešimt penktąjį gimtadienį ir naujai išleistą almanachą ,,Atodūsių verpetuose“. 

Ir, žinokit, kaip džiaugiuosi priklausydama šiam klubui, nesvarbu, kad ten esu jauniausia. Priklausau ir teatro kolektyvui, ir literatų klubui, ir mane šiaip nuolatos supa daugybė nuostabių žmonių. Ir esu už tai be galo dėkinga. Už palaikymą, pagalbą judėti kūrybos keliu pirmyn, pastabas, ką galima ar netgi reikia tobulinti, keisti. Tiek daug žmonių mane globoja. Be viso to, jei būčiau visiškai viena, tikriausiai nieko nebūčiau pasiekusi. Dabar pasijaučiau, kaip rašydama lietuvių kalbos rašinėlį, kai reikia argumentuoti ir vieną, ir kitą galima atsakymą į klausimą, prasidedantį ,,ar..“,  bet kitaip tiesiog nesigauna. Mano gyvenime nėra vienos pusės. Jausmas, kai žinai, kad turi savo bendruomenę, kai esi apsuptas kitų šiltų žmonių yra nuostabus. Ir labai prasmingas kūrybiniam procesui. Mano knygų veikėjų dialogai dažnai gimsta iš aplinkos stebėjimo, iš bendravimo su kitais, nes kitaip išeitų visai nenatūralūs. Kai skaitau knygas, gale, padėkos skyriuje, autoriai dažniausiai įrašo ne vieną žmogų, prisidėjusį prie knygos gimimo, tad akivaizdu, jog jie nėra vieniši.

Jei jau turiu susidariusi nuomonę, kad kūriniams reikia ir įkvėpimo, ir darbo, taip ir šiuo klausimu, manau, kūrybai reikia dviejų sudedamųjų. Be akimirkų, kai esu viena, ramioje aplinkoje negalėčiau susikaupti, įsijausti, bet ir be kitų žmonių negalėčiau augti kaip kuriantis žmogus. Žinoma, yra intravertų, yra ekstravertų ir menininkų yra visokių, bet galų gale mes visi esame tiesiog žmonės, kuriems reikia ir pabūti vieniems, ir turėti ką nors artimo šalia. Šiek tiek gal filosofiška tema, bet tai irgi yra savotiška kelionė. Labai lauksiu jūsų pamąstymų, labai džiaugiuosi, kad skaitote, esate šalia, o dabar atsisveikinu iki kitų kartų.

 Rusnė

P.s ,,Keliaujanti istorija" dabar plečiasi ir soc.tinkluose! Facebook paskyra: Keliaujanti istorija  Instagram paskyra: keliaujanti_istorija, nepamirškit pasekti!

Kilo klausimų? Turi pastebėjimų? Kažko pritrūko? Kažkas patiko? Susisiekime: 

Facebook: Rusne KuleviciuteInstagram: rusnekuleviciute