Įsielektrinusi ekskursija ir žygis

     Sveiki, savaitgaliai mano dienotvarkėje dažnai būna ne mažiau užimti. Tai nebūna tokios pačios veiklos, jos daug įdomesnės, tačiau vis tiek retą kartą praleidžiame tiesiog namie. Šįkart viskas prasidėjo jau ir penktadienį. Birželio pirma minima kaip vaikų ginimo diena. Ta proga, pora dienų vėliau, ,,Ignitis" kompanija surengė šventę.

Mane ir mano šeimą prie Elektrėnų šiluminės elektrinės iš pradžių pasitiko animatoriai, vyko burbulų fiesta, o viduje buvo įrengta patalpa vaikų žaidimams su vaišėmis. Na, animatoriai kaip ir bet kokiose šventėse pūtė balionus, piešė ant veidų ir žaidimais linksmino vaikus. Manau, jiems visiems tikrai patiko ir buvo smagu.

Bet man, tėveliams, sakyčiau, įdomesnė dalis dar laukė. Tai ekskursija po elektrinės teritoriją. Šioje zonoje ne darbutojams vaikščioti yra draudžiama, tad turėjome galimybę pamatyti ir sužinoti tai, ko paprastai pamatyti negalima. Turėjome vilkėti liemenes, sužymėjo tiek įeinant, tiek išeinant pagal pavardes, darbuotojai, jog galėtų patekti turi leidimus, todėl ta apsauga jautėsi. Ėjome palei šiltą ir šaltą kanalus aplink elektrinę. Net be KCB (kombinuoto ciklo bloko - priestatas su bokšteliu, elektrinės dalis) aplink nueiti gaunasi apie 1,5 km.

Elektrėnų elektrinė kažkada turėjo tris didelius kaminus. Jie buvo miesto simbolis, tačiau dėl nenaudojimo du iš jų buvo nugriauti. Man jų, kaip simbolio, gaila, nes kai jie matydavosi nuo autostrados nereikėdavo ženklų, o žinodavai, kad esi beveik namie. Na, dabar tas vienas irgi matosi, tačiau vienas kaminas nelygus trim, dabar atrodo, jog kažko elektrinei trūksta. Bet per ekskursiją aplankėme visus tris. Tiklsiau vieną stovintį ir dvi vietas, kuriose nelikę net kamynų detalių tik tuščias plotas.

Tuščia vieta, kur kažkada stovėjo vienas iš kaminų

KCB bokštelis yra mažas, todėl mažiau teršama atmosfera, o didieji kaminai ją teršė itin daug. Buvo manoma, jog jei kamino skersmuo yra pakankamai didelis, tuomet jis neterš tiek daug, tačiau tai buvo klaidingas mąstymas. Dabar galime pasidžiaugti, jog mūsų elektrinė yra draugiškesnė aplinkai. Mano tėtis pasakojo, jog į KCB bokštelį yra įtraukiamas oras, sumaišomas su dujomis ir kibirkšties pagalba susidaro labai panašus dalykas į didelį lėktuvo variklį. Jis besisukdamas pradeda gaminti elektrą. Bet tuo pačiu išmeta daug šilumos, kurios švaistyti negalima, todėl stovi katilas katalizatorius, kuriame šiluma, vanduo paverčiamas garais.

Tik prisiliesti būtų mirtinai pavojinga, nes tam, kad garuotų viduje yra apie 500 laipsnių. Tie garai keliauja į garų turbiną ir taip pagamina dar papildomai elektros. Elektrinėje tokios turbinos yra dvi. Prie elektrinės yra tvenkiniai, tačiau jie naudojami tik aušinimui, o katile vanduo yra visiškai švarus. Įdomu tai, jog kai iš dūmų ištraukiama siera, kaip šalutinis produktas pasigamina gipsas, tas pats kurį kala ant sienų. Jis yra parduodamas Latvijai. Dar yra padaroma ir panaši medžiaga į kreidą, tačiau ji yra nenaudojama. Taip pat praėjome ir pastatą, kur yra laikomas biokuras. Turėjome galimybę ir pasisverti ant didžiulių svarstyklių, kur sustoja fūros ir sveria atvežtą bio kurą, Mus, beveik visus, dalyvaujančius ekskursijoje, sudėjus gavosi apie 2t.

Svoris jau nulipus daugeliui žmonių

Biokuro svarstyklės

Grįžome palei pastatą, kuriame dirba remontininkai. Visoje aplinkoje galima pamatyti daugybę vamzdžių bei laidų. Gaila, jog negalėjome patekti į vidų, tačiau ekskursija vis tiek buvo įdomi. Juk ne kiekvieną dieną po tokią tetitoriją galima pasivaikščioti. O iš tikrųjų tokia proga pasitaiko retai, nes kaip minėjau prieš tai, teritorija yra saugoma.

Nors esu buvusi ir viduje. Per dieną ,,šok į tėvų klumpes", kai mokiniai turėjo praleisti bent kiek laiko tėvų darbuose ir pasimatuoti jų profesijas. Žinoma, lengvai ten nepatekau, reikėjo pateikti prašymą ir t.t., bet nukakau net ant elektrinės stogo ir iš arčiau apžiūrėjau visus tris, dar tuomet bestovinčius kaminus. Bet galbūt dabar būtume sužinoję, pamatę ir daugiau, jei būtume galėję patekti į vidų. Manau, jog nuvykome į šią šventę nesigaili iš šeimos niekas. Sesės turėjo proga paišdykauti, pažaisti su animatoriais, o aš, mama aplankėme elektrinę. 

    Šeštadienis taip pat buvo aktyvus. Vaikų ginimo dieną paminėjo ir įmonė ,,Finėjas". Buvo suorganizuotas 12km pėstute žygis nuo Bražuolės stovyklavietės. Iš pradžių visi susirinko, vietoje buvo paruošta pora žaidimų: didelė ,,Jenga" ir minų laukas. Minų lauke vienam reikėjo užsirišti akis skarele, o porininkas turėjo sakyti kur eiti taip, jog žaidėjas neužmintų ant kliučių.

Gavę instruktažą ir padarę bendrą mankštą leidomės gilyn į Neries regioninį parką. Žmonių buvo visai nemažai, startavome dvejomis grupėmis, bet galiausiai mūsų šeimyna ( ėjo ir dviejų bei penkerių metų sesės) šiek tiek atsiliko ir žygiavome vieni. Tai nebuvo lenktynės, todėl savu tempu neskubėjome pasivyti žmonių ir stengėmes mėgautis pačiu žygiu. Be to visa trasa buvo sužymėta rodyklėmis, tad ir pasiklysti šansų nebuvo.

Ėjome pagal šias rodykles

Bent kartą ir oras pasitaikė geras :). Man patiko, kad viskas buvo labai gerai suorganizuota, o tuo pasirūpino ,,TrenkTuras". Vaikams išdalino korteles su žemėlapiu ir užduotėlemis, prie kurių reikėjo surinkti štampukus. Buvo paruoštos ir poilsevietės su maitinimu. Maždaug praėjus pusę kelio buvo sustojimas su karštu maistu, ,,Armyday" tiekė šviežią ir labai skanų plovą, galėjome atsigerti arbatos arba pasipildyti vandens atsargas. Tokiose punktuose buvo pasirūpinta ir dėžemis su vaistais, kitomis extra situacijoje reikalingomis priemonėmis. Maršrutas geras tuo, jog keliu lengvai pravažiavome ir su sesės triračiu. Be to mus lydėjo gamtos įvairovė - ėjome ir lapuočių mišku, ir spygliuočių, kuris labai priminė Juodkrantės miškus.

Grožis miško takeliu

Praėjome ir kelis lankytinus objektus, bet sustojome tik prie regyklos, iš kurios atsivėrė panorama į Nerį. Telefono kamera to aukščio ir grožio net negalėjo aprėpti ir peretikti.

Prie regyklos sutikome ir vieną iš vaikų kortelėse pateiktų užduotėlių veikėją, ežiuką.

Tokius ežiukus sutikti tai visai linksma, bet miškuose gyvena ir tikri, kitokie gyvūnai, pavyzdžiui, žalčiai ar driežai be kojų - gluodenai. Tokių pora irgi pamatėme. Žaltys įtartinai šnypštė nušliuašdamas, bet išsiaiškinom, jog ten tikrai buvo žaltys, o ne angis.

Žalčiukas

Likus keturiems kilometrams priėjome vaisių stotelę, prie kurios buvo paruoštas ir žaidimas - pamėtyti

maišelius į sustatytas skardines. Ten jėgas išbandė sesės, net ir poros metukų mūsų vaikelis. Pro gražuolį ir didingą, apsamonojusį medį ėjome iki sudėtingiausios žygio dalies, kur trirati šiek tiek reikėjo ir panešti. Tilteliu perėjome į kitą pusę, o šlaitas vedantis toliau buvo kiek ekstremalus, tačiau puikiai įveiktas. Užlipę ant kalno suradome ir dar vieną veikėją - kiškį. O toliau kelias jau buvo visai lengvas. Kilometrai tirpo, bet ne nuo lietaus, kuris vis dėlto užklupo. Pati ilgiausia atkarpa atrodė jau pats galas iki finišo linijos. Ten mūsų laukė organizatoriai su medaliais, dvi merginos, kurios sesėm išpiešė veidus ir dar daugiau maisto. 

Kuo, bet maistu, tai buvo pasirūpinta nuostabiai ir gausiai. Iš tiesų, buvome viena iš nedaugelio, tikiuos ne vienintelė, šeima, kuri į žygį leidosi visa, nepaisant daug kilometrų ar tai, jog kartu žingsniavo ir mažesni vaikai. Visi iš mūsų žygį įveikė puikiai. Ir tie kilometrai kartais būna visai nebaisūs. Tuo labiausiai ir džiaugiuosi, kad ir su mažomis kojytėmis, padedant vyresnių ar triratuko, galima nuvykti toli. 

     Manyčiau, kad šiame straipsnyje perskaitėte dalykų, kurių galbūt nežinojote. Ir tikiuosi, jog tos naujienos pasirodė įdomios. Be to dabar jūs žinote daugiau ir galbūt galėsite tą informaciją kur nors pritaikyti. Asmeniškai, man tokios ir panašios ekskursijos ir patinka tuo, kad išeinu žinodama daugiau nei žinojau prieš tai ir per ekskursijas atrandu nematytų dalykų. Na, o žygiai man visada prie širdies. Dar vienas pėstute įveiktas maršrutas ir daugiau smagių akimirkų. Smalsaukit, sužinokit, atraskit. 

Rusnė

Kilo klausimų? Turi pastebėjimų? Kažko pritrūko? Kažkas patiko? Susisiekime: 

Facebook: Rusne KuleviciuteInstagram: rusnekuleviciute